« Panemunio tragedijai atminti | Home | Pokalbis Palangoje »
Saulė baisėjosi žmonių žiaurumu
Vasaris 8, 2009
…Ta naktis buvo kaip ir visos. Miegojo žemė, miegojo paukščiai, snaudė beržai ir liepos.Tokią naktį niekas nelaukia svečių. Visų vartai užkelti, durys užrakintos.Tačiau „svečiai“ atėjo nelaukti ir neprašyti.
Duris spardė sunkūs batai. Nereikėjo jų atidaryti. Nuo smarkaus smūgio kablys pats atšoko, ir į vidų suvirto augaloti, ilgaplaukiai vyrai.“Paukštelius radome savo lizde, - Aleksandrai Adomaitienei balsas pasirodė pažįstamas. – Ką gi, renkitės, eisite pas miškinių karalių!..“
Kandžiodama lūpas,Aleksandra nepratarė nė žodžio. Tylėjo tarsi žemė, ant kurios ji užaugo Išblyškusi lyg drobulė,glaudė prie krūtinės jauniausiąją dukrelę ir su baisiu nerimu sekė kiekvieną atėjūnų žingsnį. „Miškinių karalius“ – šitaip Aleksandra pavadino kaimyną Š., kai jis neteisingai užsipuolėjos vyrą Aleksą.Štai kas jiems atsiuntė vidurnakčio svečius, štai kieno rankos paženklino trobos duris! Bėgti nedelsiant!..
Kai tik atėjūnai nusisuko,ji stumtelėjo netvirtus lango rėmus ir šoko lauk.
- Stok, stok!.. – plyšavo kimūs balsai. Jiems akompanavo šūviai ir Aleksandros vaikų balsai.
Grūdama ir keldamasi, inkšdama pro sukąstus dantis, Aleksandra lėkė į Kuršėnus.
Ji negirdėjo paguodos žodžių, nejautė kaip kažkieno rankos glostė išsidraikiusius plaukus, braukė nuo skruostų ašaras. Verk, moterie! Liek ašaras, nes niekuomet nebematysi vyro Alekso, nebeišvysi jo susimąsčiusio veido bei rimtų akių. Ir tavo sena motinėlė niekuomet nebepaguos sunkią valandą, ir sesuo Valė su broliais Vladu ir Adolfu niekada nebeužstos. Net penki karstai, greitosiomis sukalti iš neobliuotų lentų iš šios trobelės iškeliavo į kapinaites…Net penki!..
Ištisą naktį po laidotuvių Aleksandra nesumerkė akių.Pro langą jau matėsi šviesėjantis dangaus ruožas, o ji tebesėdėjo lovoje, negalėdama patikėti, kad brėkštanti diena bus be pačių artimiausių, pačių brangiausių žmonių
Išaušo niūrus, apsiniaukęs, tamsiais debesimis tartum skaromis apsisiuatęs rytas. Saulė, sakytum, pasibaisėjusi žmonių neišpasakytu žiaurumu, net nežvilgtelėjo į žemę.
Aleksandros galvoje pynėsi mintys: ką daryti likus vienai su septyniomis vaikiškomis burnomis. Kur eiti, prie ko prisiglausti? Vaikai ne kačiukai, į tvenkinį nesumesi…
…Kuršėnų valščiaus vykdomojo komiteto pirmininkė Strazdauskienė suprato svetimą skausmą. Ji žinojo, ką reiškia netekti vyro, motinos, brolių ir sesers, ji įsivaizdavo, ką reiškia nors ir laikinai, atsiskirti su dukrelėmis. Tačiau kitos išeities nebuvo.
-Atiduok mergaites į vaikų namus,- pilnomis užuojautos akimis žvelgdama į vis dar neatsigavusią Adomaitienę, kalbėjo moteris.- Mes tau padėsime!…
Iš pirmininkės kabineto išėjo palengvėjusia širdimi. „Tarp žmonių esu, vis kaip nors ištversiu. O paskui ir dukros paaugs, bus vėl lengviau“.- mąstė eidama miestelio gatvėmis. Daugelis praeivių ją palydėdavo užjaučiamu žvilgsniu. Apsirišusi juoda skara, nuleistais pečiais, nenatūraliai palinkusi į priekį, ji buvo tikras žiaurių pokario naktų skausmo įsikūnijimas. O kiek tokių motinų ir tėvų, dukterų ir senelių, gedinčių nekaltai nužudytų savo artimųjų, vaikščiojo kituose pokario Lietuvos kaimuose ir miestuose?
Antanas Kubilius
Skyrelis: Prisiminimai ir Apmąstymai |