« Svetimas skaumas | Home | Saulė baisėjosi žmonių žiaurumu »
Panemunio tragedijai atminti
Lapkritis 6, 2008
Janina JASINEVIČIENĖ
Mūsų respublikoje ne vienas ir ne du spaudos leidiniai nuolat mini, kaip mūsų žmones „okupantai” ir „kolaborantai” engė, terorizavo, trėmė, kalino ir net žudė Tarybų valdžios metais, kada šalyje valdžią buvo „uzurpavusi komunistų partija”. Pasak jų, „ačiū Dievui ir Amerikai, ji buvo nušalinta”. Lietuva „atgavo nepriklausomybę”. Komunistus dešinieji paskelbė tėvynės išdavikais, liaudies gynėjus - stribais. Visa, kas buvo padaryta respublikoje tais metais, kai valdė tarybos, atstatytas karo sugriautas ūkis, miestai, pažangi ekonomika - tapo pamiršta ir apšmeižta.
Tarybų šalis ne tik neturėjo kolonijų, bet ir nesiekė jų turėti, visokeriopai padėjo engiamoms Azijos ir Afrikos tautoms. Tiesa, dabartinių politikierių „elitas” stengiasi įpiršti mintį, kad, atseit, Lietuva, Latvija, Lenkija ir kitos respublikos buvo „sovietų kolonijos”. Bet reikia turėti nors kruopelę sveiko proto, kad suprastum, jog kolonijinė valstybė pelnosi iš kolonijos, o Tarybinė visokeriopai padėjo, dargi Rusijos sąskaita.
Laimėtas karas prieš nacistinę Vokietiją, Italiją ir Japoniją, atrodė, atvers kelius suartėjimui su Anglija, Amerika. To ypač tikėjosi tarybinė šalis. Bet kur ten! Ponas V.Čerčilis pasiskelbė radęs naują priešą ir prieš Tarybų šalį organizavo ekonominę blokadą, visapusišką izoliavimą, kas dar labiau apsunkino ir mūsų respublikos žmonių gyvenimą. Todėl visai neatsitiktinai ir aš pakliuvau į Vilniaus tuberkuliozės ligoninę.
Ten, pasirodo, tokių buvo ne vienas. Arčiausiai gulėjo beveik mano amžiaus Jonas iš Panemunio. Kartą jis prakalbo:
- Tu žinai Panemunį? Ne?! Tai toks bažnytkaimis prie Nemunėlio upės. 6 kilometrai nuo Pandėlio, 24 - nuo Ro¬kiškio ir 12 iki Latvijos sienos. Ten gausu miškingų vietų. O visa kita štai šiame voke. Jei nebegrįšiu ir atsidursiu lavoninėje, tu jį paimk ir pasistenk įsiūlyti kokiam nors laikraščiui.
Panemunietis į palatą nebegrįžo. Jo voką parsivežiau namo ir taip padėjau, kad tik prieš keletą metų radau. Paskaičiusi išsigandau, kad jo valią įvykdyti per vėlu. Kas jį tokį spausdins? Užrašai panašūs į dienoraštį. Štai keletas citatų. „Visa Europa po Adolfo kojų, tik Anglija ne. Kas galėjo tikėti, kad taip silpnai pasipriešins Prancūzija, Lenkija. Velniop nuėjo visa Mažino linija! Tada atėjo eilė Tarybų Sąjungai. Adolfo pusėje Italija, Japonija… net pats popiežius, o gal ir Dievas. Juk ne veltui ant kareivių diržų sagčių įrašas skelbia: „Gott mit uns” (Dievas su mumis).
Štai jie jau prie Maskvos, Stalingrado. Mūsų buržujai, jau pirmą karo dieną, pasidabinę rankoves baltais raiščiais, suiminėja tarybinius veikėjus, žydus. Vėliau šaudo juos, plechavičiškai triumfuoja. Mūsų tarybiniai partizanai - ant ribos. Ar dar sulauksiu rytdienos. Sulaukiau. Vakar iškvietė mane su draugu į Rokiškio apskrities milicijos skyrių. Turėjom apsinakvoti. O naktį prikėlė aliarmas. Susodino į sunkvežimį ir pirmyn… į Pandėlį. Čia paėmiau dar kelis vyrus iš milicijos ir liaudies gynėjų. Karininkas patikrino, ar visų ginklai paruošti ir vėl pirmyn į Panemunį. Jau visai netoli rytas, o kol kas dar tamsu. Pagaliau Panemunis. Išsiskirstom grupėmis. Artėjom į centrą pėsti iš įvairių pusių. Jau ir vietoje. Ryto tylą skrodžia moterų garsios aimanos, verksmas. Kažkiek tolėliau keliose vietose dega pastatai. Vienas prie pat valsčiaus partorgo J.Jasinevičiaus buto. Ant kelio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko A.Nagelės išdarkytas kūnas. Pažinau juos abu nuo partizanavimo laikų. Jie buvo Žemaitės junginio vieno būrio nariai. Šis junginys nuleido nuo bėgių 20 nacių karinių ešelonų, daug kartų susprogdino bėgius, sunaikino 5 tiltus, 10 automobilių, nukovė daugiau kaip 150 hitlerininkų, išgelbėjo daug tarybinių žmonių. O dabar du iš šių kovotojų su fašizmu guli nužudyti. Beje, Jasinevičius visas apdegęs, bet automatą, irgi apdegusį, dar tvirtai laiko rankose”.
Be šių įrašų radau Pandėlio valsčiaus vykdomojo komiteto pažymėjimą, kurį pridedu (beje, atšviestą):
„Pažymėjimas
Pandėlio rajono DŽDT Vykdomasis Komitetas pažymi, kad 1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje banditai apsupo Panemunio miestelį ir sudegino visus Panemunio valsčiaus Vykdomojo komiteto dokumentus. Prie milicijos ir liaudies gynėjų būrio patalpų buvo sudegintas visas tvartas su daržine po vienu stogu. Prie Panemunėlio geležinkelio stoties sudegintos šienui daržinės, kuriose buvo kraunamas prievolių atvežtas šienas. Buvo apiplėštas Panemunio vartotojų kooperatyvas ir Panemunio spirito varykla. Per banditų puolimą buvo nužudyti:
1. Panemunio valsč. (apyl.) Vykdomojo komiteto partorgas Jasinevičius Jonas.
4. Panemunio valsč. Vykdomojo komiteto pirmininkas Nagelė Adolfas.
6. Aukštadvario apyl. Tarybos sekretorius Kadūkis Vladas.
7 .Palūpio apylinkės Tarybos pirmininkas Alekna Adolfas.
8. Kvetkų apylinkės Tarybos pirmininkas Šeškus Bronius.
9. Panemunio vai. Vykdomojo komiteto sekretorius Rudis Aleksas.
10. Liaudies gynėjas Griovys Petras, Karolio.
11. Liaudies gynėjas Griovys Karolis.
12. Liaudies gynėjas Šiupinys Karolis.
13. Aktyvistas Aleinikovas Pafnutijtis.
14. Apylinkės Tarybos pirmininko žmona Aleknienė.
15. Atvykęs iš Rokiškio LLKJS komiteto Timofejevas. Pažymėjimas duotas VSM organams prašant.
Pandėlio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto Pirmininkas Jovarauskas
Pandėlio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto sekretorė Zemlickaitė “
Dabar noriu paklausti skaitytojų, ypač dešiniųjų aktyvistų, turėjusių valdžią artimiausius 10 metų, ne kartą lėmusių mūsų likimą, gyvenimą.
Kas jie buvo, tie Panemunio tarybinių žmonių žudikai: Lietuvos patriotai, paprasti žudikai, ar Lietuvos partizanai, kovoję prieš „Sovietinę okupaciją”, ar teroristai?
O gal jie paprasti nacių pagalbininkai? Juk kai jie žudė tarybinius veikėjus, aktyvistus, nacistinis priešas dar buvo pajėgus, dar nebuvo visiškai palaužtas, Berlynas neužimtas. Dar tūkstančiai tarybinių karių, tarp jų ir lietuviai, kovodami su priešu, nuolat rizikavo savo gyvybe.
Vietos valdžia, taipgi Panemunio, rūpinosi, kad fronto vyrai turėtų maisto, kad ateitų ir juos, išvargusius tiek metų, paremtų naujos jėgos. Juk ir jie, frontininkai, turėjo myli¬mus tėvus, brolius, seseris ir laukė greitesnės pergalės. Bet ne, gauja lietuvių iš aplinkinių Panemunio kaimų, vadovaujami kažkokio Kalpoko, nusispjovė į tėvynės šauksmą ir ėmėsi žudyti tuos, kurie norėjo įvesti normalią tvarką, apsaugoti gyventojus nuo bepročių galvažudžių.
Todėl ima nerimas, kai išgirsti, kaip tie galvažudžiai apdovanojami ordinais, premijomis, jiems statomi paminklai, skiriamos valstybės pensijos, organizuojamos vadinamųjų patriotų, partizanų šventinės sueigos. Ir dar visoks pirmumas -visur be eilės. O jaunimui vis kalama į galvą, kad Tarybų valdžia represavo, trėmė, net žudė niekuo nekaltus lietuvius patriotus, traukė atsakomybėn juos rėmusius pagalbininkus, jų šeimų narius.
Reikia vieną kartą pradėti daiktus vadinti tikraisiais vardais.
Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.127-131
Skyrelis: Prisiminimai ir Apmąstymai |