« Nepamirškime žuvusių | Home | Panemunio tragedijai atminti »
Svetimas skaumas
Spalis 29, 2008
Danutė ŠALTENIENĖ
Praėjo ir nutolo šiemetinė atminties ir susikaupimo diena — Vėlinės. Šiai dienai daug dėmesio buvo skiriama visoje žiniasklaidoje. Ypač daug buvo kalbama apie pokario “partizanų” kapus. Prašoma aplankyti juos, uždegti žvakutes. Nepraeiti pro tuos, kurių jau nėra kam lankyti. Tik niekas nepabrėžė, kad reikia uždegti žvakutes ir tų partizanų aukoms, kurių daugelio taip pat nėra artimųjų, nes broliai lietuviai dažnai žudydavo ištisomis šeimomis. Ir žudė žiauriai.
Neįmanoma pamiršti be galo šiurpių įvykių Kavarsko valsčiuje. Budrių ir Šovenių kaimai pasižymėjo didžiažemiais. Vargingieji buvo tylūs ir nuolankūs. Kaip ir visur. Po karo, sugrįžus Tarybų valdžiai, pamatę, kaip valdžia jais rūpinasi, nors ir ne iš karto, jie pradėjo kelti galvas. Žinoma, iš miškinių pusės pasigailėjimo jiems nebuvo. Be galo žiauriai buvo susidorota su Jegelevičių šeima Šovenių kaime. Varganoje trobelėje gyveno motina ir sūnus. Naktį atėję miškiniai motinos akivaizdoje sunų mušė tol, kol užmušė negyvai. Ryte atėję kaimynai pamatė sienas aptaškytas krauju ir plyšusią širdimi motiną. Jos Žili plaukai iš siaubo buvo atsistoję. Antanavoje buvo nukankintas Stasys Piščikas. Jis Raudonoje gurguolėje buvo vežęs grūdus. Laikė vėliavą. Banditai gyvam išbadė akis, išsukinėjo rankas. Duktė, matydama tolų siaubą, išprotėjo. Egzekucijoje dalyvavo buvę kaimynai. Ankstų vasaros rytą banditai atėjo į Pilypus pas Baranovus. Duktė buvo komjaunuolė. Žudikams atėjus, ji suspėjo pasislėpti priemenėje. Nukankinę tėvus, miškiniai surado ir ją. Čia pat užbadė peiliais.
O kiek tokių užmuštų, nukankintų, surištom rankom įstumtų į vandenį, užkastų gyvų… Kas paragins uždegti žvakutes jiems. Ir ne be reikalo daugeliui, oi daugeliui nesuprantama už ką šiandien taip garbinami buvę miškiniai. Kokie jie partizanai, kovotojai už nepriklausomybę, jeigu taip elgėsi su tokiais pat lietuviais, ir netgi kaimynais?!
Pasaulis būtų kitoks, jeigu iš tikrųjų svetimo skausmo nebūtų. Niekam nereikėtų kalbėti apie tokius šiurpinančius įvykius. Tik deja, pasaulio galingieji veržiasi pirmyn ir tik pirmyn prie naujųjų milijonų, lipdami per visų kitų galvas, trypdami jų likimus ir gyvenimus…
Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.134-135
Skyrelis: Prisiminimai ir Apmąstymai |