« Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys (IV dalis) | Home | Atleisk, Tėve »
Jie atėjo temstant…
Gruodis 20, 2009
Šiais metais pasirodė knyga „Našlaičių dalia“, kurioje sudėti vaikų namuose išaugusių žmonių prisiminimai. Kadangi autoriai pagyvenę, jų pasakojimuose paliesta ir pokario įvykių tema. Tokia yra Danutės Trečiokienės-Žemaitienės apybraiža apie savo tėvų mirtį. Deja, bijodama susilaukti neigiamų pasekmių, leidykla šią apybraižą išcenzūravo, išbraukus žodžius, kurie „gali papiktinti valdžią“. Gavę originalą, pateikiame jį skaitytojų dėmesiui. Raudona spalva išskirtos vietos, kurios buvo pašalintos.
Leftas
DANUTĖ TREČIOKIENĖ-ŽEMAITIENĖ
Į Marijos ir Povilo Trečiokų šeimą gandras mane atnešė 1946 metų saulėtą rudens dieną. Po tėvų namus tuomet jau lakstė keturmetis sūnus Poviliukas. Sako, kad buvome labai laukiami ir mylimi. Tėvai dirbo vėliau susikūrusiame kolūkyje, o mes savo vaikystę leidome lakstydami po rasotą pievą ar apsiavę aulinukais klampodami po pažliugusį kiemą.
Ėjo 1948 metai. Visur kūrėsi kolūkiai, statybinės brigados. Vienai tokiai brigadai pradėjo vadovauti tėtis. Vėl bėgo dienos, slinko metai. Neramūs tai buvo laikai. Vyko žmonių susipriešinimas: miškuose šlaistėsi buržuazinių liekanų atskalūnai, įvairaus plauko tinginiai. Aplinkiniuose kaimuose vyko žudynės, susišaudymai. Kartą ir mūsų tėvelis, išeidamas rytą į darbą, rado priklijuotą ant durų raštelį. Jame grasinančiu tonu, stambia, šiurkščia rašysena buvo rašoma: „Mesk statybą, nes paskui gali reikt gailėtis“.
- Ką darysime?- nerimavo mama.
- Klausi, moč, lyg maža būtum. O ką gi galime daryti? Vaikai maži. Dirbti reikia.
Tuo ir baigėsi kalba. Kiekvienas dirbo savo darbą: tėtis – statybose, mama – lauko darbuose, Poviliukas lankė mokyklą, aš – po namus.
1952 metų liepos 2-osios rytas išaušo kaip ir visi. Ir diena niekuo neišsiskyrė,- šilta, genama švelnaus vasariško vėjelio. Vakare grįžę iš darbų tėvai triūsė savo darže. Temstant visi susėdome prie gana kuklios vakarienės stalo. Tėvai valgė iš lėto, neskubėdami, aptardami rytdienos rūpesčius. Poviliukas jau gulėjo po antklode. Aš sėdėjau greta tėvų, sekdama kiekvieną jų žodį, kai kieme pasigirdo žingsniai ir garsus beldimas į duris, kurios buvo neužrakintos. Kitą akimirką į kambarį įėjo du augaloti, purvini, pikti, nepatrauklios išvaizdos vyrai.
- Tai ką, vakarieniaujate?
Tėvai tylėjo. Vienas iš atėjusiųjų riktelėjo:
- Rankas aukštyn!
Niekas nesujudėjo. Mane sukaustė tokia baimė, kad, rodos, ir dabar ją jaučiu. Išlindau pro pastalę ir sprukau į kitą kambarį, pas brolį. Pro atdaras duris matėme kiekvieną judesį, girdėjome kiekvieną žodį. Banditai pakartojo - rėkte išrėkė – įsakymą pakelti rankas. Mama iš lėto pakėlė jas, po to – ir tėtis… Vienas iš žaliūkų pripuolė prie tėčio ir ėmė talžyti jį per veidą. Mama sukliko maldaudama pasigailėti, tačiau jos verksmai nesujaudino nakties ateivių. Girdėjome, kaip jie reikalavo šautuvo, kurio mūsų namuose niekada nebuvo. Vyrai ėmė raustis spintoje, surado dokumentus, ėmė juos plėšyti.
- Neplėšykite, gal mums jų dar prireiks,- verkdama maldavo mama.
- Į pragarą ir be popierių priims,- „paaiškino“ veikėjai.
Matėme, kaip tėtis užsirūkė. Mama įbėgusi į miegamąjį išbučiavo mus. Iš paskos atpuolė vienas iš banditų ir, skaudžiai daužydamas ją per veidą, nugarą, pečius, išvilko atgal į virtuvę. Turbūt tik tuomet jie pastebėjo mus; vienas priėjo ir paklausė, ar mes juos pažįstame.
- Ne, mes jūsų nepažįstame,- paskubėjo už abu atsakyti Poviliukas.
Dabar suprantu, kad tą akimirką buvo sprendžiamas mūsų, vaikų, gyvybės ar mirties klausimas. Po kelių sekundžių virtuvėje pasigirdo kurtinantis šūvis, po jo kitas, trečias…Išgirdome skausmingus paskutinius klyktelėjimus ir griūvančių tėvų trenksmus.
* * *
Pritilusį vasaros vidurnaktį, naktinio pelėdos šauksmo pažadintas, retkarčiais kažkur toli tingiai suamsėdavo šuo, o netoliese, pievoje, žvangtelėdavo pririštų arklių grandinės. Žadintuvas pažadino Julių, o šis – sūnų Vytautą. Abu vyrai šią tamsos valandą išėjo perrišti arklių. Kasnakt išeidavo, kad arkliai iki ryto ne tik pailsėtų, bet ir paėstų. Jie abu mylėjo arklius, ypač Arą, kurį Julius užaugino nuo pat kumeliuko. Ramiai bedirbant įprastą darbą, vyrams pasigirdo šūvis. Dar vienas. Ir dar…
- Tėti… girdėjai? – Julius vos atpažino sūnaus šnabždesį tamsoje.
„Girdėjau“ – pagalvojo. – „Geriau būčiau negirdėjęs…“
- Ten kažkas baisaus…- teištarė, bandydamas nuvyti mintį, kad šūviai nuaidėjo kaimynų namuose.
- Eime pažiūrėti.
Jau buvo belekiąs Vytautas, bet tėvas jį sustabdė:
- Nekvailiok. sūnau, juk žinai, kokiu laiku gyvename. Eime, ten mama viena, su mažaisiais.
Tą naktį jie dar ilgai abu neužmigo. Tik primerkia Vytautas akis ir lyg išgirsta kažkieno pagalbos šauksmą, lyg pamato į jį ištiestas pagalbos prašančias rankas.
Kaimynų pirkioje tuo metu viena po kitos nutilo tylios dejonės,- moters truputį anksčiau, vyro vėliau. Gretimame kambaryje vienas prie kito baukščiai glaudėsi du mažyliai, vieninteliai tragedijos liudininkai, išsigandę ir sutrikę, tapę skausmo kamuoliukais. Kai įsitikino, kad namuose yra vieni, pravirko…
Kai vaikai pabudo, už lango tekėjo kruvina saulė. Miegamojo kampe sukudakavo višta, nakčiai įnešta į vidų su ką tik išsiritusiais viščiukais. Poviliukas surado ploną virvutę, vieną galą pririšo prie vištos kojos, o antrąjį padavė Danutei:
- Tu ją išvesk per virtuvę. Viščiukai patys išeis iš paskos. Aš išlipsiu pro langą.
Lengva pasakyti – išvesk per virtuvę. …Bet supratau, kad negaliu ginčytis, kad turiu paklusti kiekvienam brolio žodžiui.
Virtuvėje bendrame kraujo klane aukštielninki gulėjo abu tėveliai. Veidai balti ir ramūs… Stengiausi nežiūrėti į juos. Variau vištą ir viščiukus. Ji stryktelėjo ant tėtės, nuo jo – ant mamos. Iš paskos per sukrešėjusį kraują ciepsėdami brido mažyliai viščiukai, o virvutės galas perbraukė tėtei per veidą…
Vištą pririšome kieme prie medelio, namo duris užrėmėme sunkia lenta, apžiūrėjome tvartą. Jame neramiai sumykė veršelis, kriuktelėjo kiaulė… Viskas kaip buvę.
- Nesusidorojo… Gal jiems nakties neužteko,- suabejojo brolis.
Patraukėme abu su broliu pas artimiausius kaimynus. Buvo gražus vasaros ketvirtadienio rytas. Vieškeliu dardėjo vežimai,- į Biržus, į turgų. Namuose radome tik Vilimienę.
- Gal mūsų karvę pamelžtumėte? – pasisveikinęs paklausė Poviliukas.
- Jeigu reikia,- pratarė moteris, nukabindama nuo tvoros melžtuvę.- O ką, tėveliai anksti į turgų išvažiavo?
- Neišvažiavo… Juos naktį sušaudė…
- Negalima taip juokauti! Kada gi jūs užaugsite? Melagiais užaugsite. – visai supyko Vilimienė.
Karvę pamelžti ji vis dėlto sutiko.
…Per šaltą rasotą pievą nutyso dvi ilgos basų kojų brydės. Mudu ėjome tylūs, tolyn, į nežinomybę. Be namų, be tėvų, be vilties…
- Gal pas Klybus užsukime,- pratarė Poviliukas. – Papasakosime… Tu tylėk, neišgąsdinkime. Klybienė sena…
Man, tiesą sakant, jau buvo viskas vis viena: nebejaučiau nuo šalčio sustingusių kojų, buvau alkana ir pavargusi. Susigūžiau ir nusekiau paskui brolį.
- Sakot, sušaudė… Bet nemeluojat? – Jokūbas buvo nustebęs ir sutrikęs. – Reikia pranešti kam nors, tiesa, motin?
Senoji Klibienė negirdėjo jo klausimo. Sugrubusiais pirštais ji rovė sau nuo galvos žilus plaukus, vaitojo ir blaškėsi. Jos smulkus kūnelis su maža kuprele tai išsitiesdavo, tai vėl riesdavosi į kamuoliuką.
Kai mūsų mamytei buvo treji metukai, ji irgi neteko abiejų savo tėvelių. Klėbienė buvo tapusi jos antroji mama.
O mūsų mamytė Marija jai buvo kaip duktė, nors ir augintinė. Mamai buvo treji metukai, kai ji neteko abiejų tėvelių, mūsų senelių. Klibienė mylėjo augintinę: kaip išgalėdama puošė, auklėjo. O dabar – viena naktis atėmė. Atėmė ją, atėmė ilgus metus praleistus kartu, atėmė mūsų džiaugsmus ir šypsenas jai. Senutės galvoje toks skausmas netilpo, ji niekaip negalėjo nusiraminti.
- Danute, vaikeli, tu lik pas mane. Mylėsiu kaip Mariją…
- Ką?
- Kaip tavo mamą mylėsiu, sakau,- sriūbaudama kalbėjo Klybienė.
- Ne! Aš – su Poviliuku. Aš neliksiu. Noriu pas mamą…- pravirkau. Aš labai labai norėjau pas mamą…
Senutė tylėjo. Jai dingojosi, kad visi girdi, kaip daužosi jos širdis
- Aš – į miliciją. O jūs, vaikai, nueikite pas Valkiūnus. Papasakokite viską. Jie žinos, ką daryti.
Jokūbas sėdo ant arklio ir išjojo.
Kelią į tėčio sesers Olgos Valkiūnienės namus Poviliukas gerai žinojo. Vėl ėjome, bridome, slėpėmės nuo pravažiuojančių žmonių,- mums jie visi buvo panašūs į tuos, vakarykščius…
Valkiūnai žinią sutiko skausmingai, bet išliko ramūs, tvirti. Tetos vyras tuojau išvyko pranešti apie tragediją, o Valkiūnienė su mumis patraukė link žuvusio brolio, t. y. mūsų, namų. Ji vis dar negalėjo patikėti… Nenorėjo patikėti.
Teta ėjo greitai. Šalia jos, per paskutiniąsias kelias valandas labai suvyriškėjęs, oriai žengė Povilas. Rimtas, išstypęs, vienplaukis, apsivilkęs išaugtu švarkeliu ir alkanas. Niekam šiandien neatėjo į galvą pasiūlyti mums bent arbatos… Aš tai atsilikdavau, tai pasivydavau juos.
- Neišdykauk,- subarė teta. Atsisukusi ji pamatė mane išsitaršiusią, prisiskynusią pilną glėbį dobilų ir pienių.
- Kodėl tu šitaip… elgiesi?
- Tetule, juk triušiukai alkani.
Olga Valkiūnienė sustojo, pravirko ir, apkabinusi mus abu, pasakė:
- Jūs, mano mažyliai, liksite pas mus. Galėsite žaisti su mano Alvinute.
* * *
Rodos, ir šiandien matau juos abu karstuose, greta vienas kito. Kieme buvo rami, šilta vasaros diena.. Rinkosi žmonės, kažką kalbėjo… Ar tada mano, penkiametės, protelis suvokė mirtį kaip negrįžtamą procesą, ar suprato, kad jau niekada nebeturėsiu tėvų, kad jie niekada nebebus kartu, nebeapkabins mūsų? Vargu bau …
Likimas lėmė man augti šeimoje, kuri neturėjo savo vaikų. Viskas būtų buvę gerai, bet aš labai ilgėjausi savo tėvelių ir atskirai gyvenančio brolio. Atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą. Įstrigo atmintin Naujųjų metų sutikimo šventė, net tąsyk prie eglutės deklamuotas eilėraštis išliko nepamirštas:
Žvakutės bailiai blyksi,
Graudu, graudu širdy,-
Taip noris dar išvysti
Tave, mamyt brangi.
Prisimenu ir tąsyk
Žiedų tiek buvo daug.
Žibučių prisiskynus
Padovanojau tau.
Šiandien pajuodę dienos
Lyg naktys be žvaigždžių…
Ant tavo kapo, mama,
Ir aš gėles nešu.
Salėje sėdėjusios moterėlės, sugraudintos mano žodžių ir išvaizdos – mažytė, trapi, su juodu kaspinu plaukuose – skarelių kampučiais šluostėsi akis ir lydėjo mane šiltais žvilgsniais. Visi žinojo apie mūsų šeimos tragediją…
Prabėgo dar pora sunkių metų. Mano globėjų šeimos svetimas vaikas nesutvirtino. Pora išsiskyrė, o aš patekau į Alytaus vaikų namus. Man tas kraštas buvo svetimas, ir aplinka svetima, ir žmonės. Jaučiausi apgailėtinai.. Praėjo ne vieneri metai, kol prisitaikiau prie naujojo gyvenimo, kuris nebuvo gražus. Čia supratau, ką reiškia neturėti namų, būti nereikalinga, čia suvokiau, kas yra ilgesys, alkis, kova už būvį… Iš nuoširdžios, atviros mergaičiukės buvau priversta tapti kovinga, mąstančia, provokacijoms nepasiduodančia paaugle. Čia niekas neglostė galvelės ir neglaudė prie savęs, tik pagalvė taikiai sugerdavo karštas ašaras. Užtat sužinojau laukinio česnako, pievos rūgštynių, neprinokusio pomidoro skonį ir išmokau viskuo dalytis. Gavę žalią bulvę, ją kepėme lauželyje ir dalinomės į kelias lygias dalis. Net mažą obuoliuką, nugvelbtą kur nors pakelėje, vienam suvalgyti buvo nuodėmė. Berniukai prie namų esančiame Dailidės ežerėlyje gaudė varles ir kepė jas ant laužo. Alkis sekiojo mus kaip šešėlis…
Mes nekompleksavome dėl to, kad einame į mokyklą, apauti „branavykais“ ir bjauriai apsmukusiomis kojinėmis. Su tėvais gyvenantys klasės draugai dėl to iš mūsų nesišaipė; ne kartą ir ne vienas yra ir sumuštinį iš namų atnešęs. Nevaikiški buvo tų metų vaikai,- jie suprato mus. Po dešimtmečių ir aš supratau: nežiūrint į visokius nepriteklius, tai buvo šviesiausi ir laimingiausi vaikystės ir paauglystės metai.
Nemėgau šokių, todėl laisvalaikį žiemą leisdavau su pačiūžomis ant Dailidės ežero ledo. Vasaros būdavo parduotos pagalbiniam ūkiui: daržams, šienui ir gyvuliams. Pastarieji buvo mano džiaugsmas ir vargas - aš juos šėriau, melžiau karves, valiau arklius, kuriais vasarą ir pajodinėdavau. Ganydama karves pasidarydavau karklo dūdelę, atsiguldavau ant pievos ir dūduodavau. Po kelių minučių man imdavo pritarti koks paukštelis ar net keli. Jie mane priimdavo į savo būrį. Nuostabus susiliejimo su gamta jausmas.
Vieną žiemą Žuvinto ežere liko žiemoti penkios gulbės. Atsiviliojome jas į vaikų namų teritoriją ir sėkmingai globojome visą žiemą. Auginome ir varniukus, kurie savo kūdikystę leido mūsų kiemo obels šakose. Turėjome kačiukų ir šuniukų, kuriuos augindavome slėpdami nuo auklėtojų. Buvome stebėtinai vieningi,- net mažiausios mūsų paslaptys nepasiekdavo suaugusiųjų.
Kiekvienas lankytojas, pravėręs mūsų kiemo vartus, įžiebdavo viltį visiems, kurie ko nors laukė, kurie nežinojo savo tėvų, savo tikrosios šeimos likimo. Daugumai iš tų vaikų svečias palikdavo skaudų nusivylimą ir vėl - laukimą. Laimei, lankytojai retai užsukdavo, o didžioji dalis vaikų žinojo, kad jų niekada niekas neaplankys. Bet viltis miršta paskutinė…
Šaltinis: Leftas
Skyrelis: Prisiminimai ir Apmąstymai |