Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys (IV dalis)

« Kauno ir jo apylinkių žydšaudžiai | Home | Jie atėjo temstant… »

Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys (IV dalis)

Gruodis 20, 2009

Žilvinas Butkus

4. Ar buvo Lietuvos gyventojai vieningi?

Norint ištirti pokario įvykių priežastis pirmiausia reikia išnagrinėti buržuazinės propagandos mitus, susijusiais su karo pabaiga ir pokario pradžia. Netgi turint omeny ankstesnėse šio darbo dalyse aprašytą gilų visuomenės susiskaldymą prieškario Lietuvoje ir ryškiai socialinę 1941 m. birželio įvykių potekstę, yra įvairūs buržuazinių istorikų pateikiami „faktai“ apie Lietuvos visuomenės „vieningą“ nusistatymą prieš Tarybų valdžią karo pabaigoje. Padėtį apsunkina tai, kad ši propaganda nemaža dalimi remiasi ne atviru melu, o tikrais faktais iš pačių tarybinių organų dokumentų, kuriais įvairiais būdais spekuliuodama galiausiai sukuria iškraipytą vaizdą. Todėl norint pašalinti šią kliūtį reikia skirti atskirą dalį pagrindinių iš šių mitų nagrinėjimui.

Mobilizacija į Raudonąją armiją

Ypatingą vietą tarp šių mitų užima, žinoma, Lietuvos gyventojų elgesys mobilizacijos į Raudonąją armiją, prasidėjusios 1944 m. liepą, atžvilgiu. Ypač buržuazinė propaganda pamėgo nesėkmingą 1944 m. liepos-rugpjūčio šaukimą, kuomet šaukimo punktuose buvo užregistruota tik 15 proc. turėjusių atvykti šauktinių. Būdingas šio fakto panaudojimo pavyzdys yra 1999 m. išleista knyga „Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“, kurios skyriuje „Mobilizacija“ rašoma:

„1944 m. liepos 26 d. buvo pradėta Lietuvos vyrų iki 35 m. amžiaus mobilizacija į Raudonąją armiją. Tačiau ją įgyvendinti nebuvo lengva: iš 35 tūkst. pašauktųjų atvyko tik 5,2 tūkst. Prasidėjo vyrų gaudymas. Nuo 1944 08 01 iki 1944 09 27 Vetrovo divizija sulaikė ar nušovė 22,6 tūkst. žmonių. Didžiausią jų dalį sudarė asmenys be dokumentų ir vengiantys mobilizacijos į Raudonąją armiją. Nesurinkus reikiamo mobilizuotųjų kiekio, 1944 m. spalio 11 d. paskelbta antroji mobilizacija. Lietuvos vyrai dar nuo vokiečių okupacijos laikų žinojo tarptautinę konvenciją, draudžiančią mobilizuoti okupuotų kraštų gyventojus. Todėl lietuviai nėjo nei į vokiečių, nei į Raudonąją armiją. Tebevyko karas, ir daugeliui atrodė išmintingiau, susiklosčius palankiai tarptautinei situacijai, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, negu paguldyti galvą svetimoje kariuomenėje“. (Berija ir jo parankiniai Lietuvoje, sudarytojas J. Banevičius, Kaunas, 1999 m., p.315-316)

Toliau pateikiamas 1951 m. (!) kažkokios Veronikos Baronaitės laiškas Tarybinėje armijoje tarnaujančiam broliui, kuriam ji aiškina, kad jis prievartos būdu buvęs atvežtas ir „dabar čia priverstas tarnauti“. Autorius prideda keletą žodžių apie žuvusius fronte ir tuo skyrius baigiamas. Kituose propagandiniuose kūriniuose dar randami tvirtinimai, kad vėliau vykusi mobilizacija buvusi įvykdyta vien vidaus kariuomenei „siautėjant“ (tos pačios melodijos – persekiojo, mušė, kankino, šaudė ir t.t.). Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad „patriotiškai“ nusiteikusi lietuvių tauta, puikiai išmananti tarptautinę politiką ir teisę, tik tą ir tedarė, kad vieningai bėgo nuo šaukimo į Raudonąją armiją, kadangi nenorėjo tarnauti „okupantų kariuomenėje“. „Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų“, - teigia V. Tininis (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, t. III, Vilnius, 2003 m., p.29). Šis sakinys yra tiesiogiai nurašytas M. Pociaus 2009 m. išleistoje knygoje „Kita mėnulio pusė“ (Mindaugas Pocius „Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, Vilnius, 2009 m., p.56), kurioje autorius mobilizacijos klausimu tik pakartoja tas interpretacijas, kurios buvo rašytos prieš dešimt ir dvidešimt metų ir sukurtos įvairių nutylėjimų bei smulkaus klastojimo būdu. Tai reiškia, kad buržuazinis istorijos mokslas, bent jau mobilizacijos klausimu, iki pat šių dienų nei per colį nepajudėjo link tikrovę atitinkančių istorinių tyrimų.

Nutylima daugelis faktorių, lėmusių sunkią mobilizacijos Lietuvos TSR eigą. Retai kur rasi visą informaciją iš LTSR Vidaus reikalų liaudies komisariato (VRLK) komisaro J. Bartašiūno suvestinės apie mobilizacijos eigą nuo 1944 m. liepos 26 d. iki rugpjūčio 15 d., iš kurios minėtieji skaičiai ir imami. O iš šios suvestinės sužinome, kad liepos 26 d. prasidėjęs mobilizavimas pagal pirmines direktyvas kažkodėl „buvo vykdomas nepaskelbus įsako dėl mobilizavimo ir neįteikiant asmeninių šaukimų“, ir „buvo šaukiami piliečiai, gimę nuo 1899 iki 1926 metų“. Tačiau „rugpjūčio 1 d. gauti nurodymai mobilizuoti tik iki 35-erių metų amžiaus, t.y. nuo 1926 m. iki 1909 m. imtinai“, „tuo pat metu buvo paskelbtas įsakas dėl mobilizacijos, pranešama asmeniniais šaukimais“. „Todėl 1944 m. liepos 26 d. pradėtas mobilizavimas buvo perkeltas į 1944 m. rugpjūčio 7 d. Parengiamasis šaukimo darbas nebuvo dirbamas.“, - rašoma suvestinėje (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p. 128-132; taip pat LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.52-54). Šiuos duomenis papildo 1945 m. kovo 21 d. LTSR karinio komisariato I dalies viršininko pplk.Goskovo informacinė pažyma apie šauktinių mobilizaciją ir registraciją LKP(b) CK karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui, kurioje pranešama, kad „Lietuvos TSR Karinis Komisariatas pradėjo darbą neturėdamas jokių duomenų apie žmonių resursus Lietuvos TSR, kadangi Tarybų valdžios egzistavimo Lietuvoje 1940-1941 m. laikotarpiu karo prievolininkų perrašymas nebuvo atliktas“ ir kaip išeitiniai duomenys buvo paimti duomenys iš hitlerininkų dar 1942 m. atlikto vyrų surašymo (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, t. III, Vilnius, 2003 m., p.262-264).

Vadinasi, pirma aplinkybė, kurią būtina pastebėti norint suprasti, kas atsitiko su mobilizacija, tai blogas Tarybų valdžios pasiruošimas mobilizacijai, realių duomenų apie šauktinius trūkumas, organizacinis mėtimasis, kuomet pradėta mobilizacija po keleto dienų sustabdoma, keičiamas šauktinių amžiaus kontingentas (šis kaitaliojimas kaip neigiamas faktorius minimas, pvz., LKP(b) Utenos apskrities Karinio skyriaus vedėjo rugpjūčio 11 d. pranešime Jakovlevui (LYA f.1771. ap.7. b.313. l.120ap)) ir maždaug 7 dienas arba apie trečdalį viso nurodyto laikotarpio, kaip galima spręsti iš J. Bartašiūno žodžių, mobilizacija nevykdoma. J. Bartašiūno ataskaitoje pateikiami tokie blogo pasiruošimo ir jo pasekmių pavyzdžiai, kaip kad Vilniaus apskrities karinis komisariatas ir punktai, kurie pasirodė paprasčiausiai „nepasirengę priimti žmones“. Apie Utenos apskritį pažymima, kad „pranešimas šaukiamiesiems ir šaukimo lapelių įteikimas“ joje „dar kaip dera nesuorganizuotas“. Ir tai jau vykstant mobilizacijai. Visa tai negalėjo neįtakoti jos eigos ir jau vien dėl šių priežasčių negalėjo būti užregistruotas patenkinamas pirmosiomis savaitėmis atvykusių šauktinių skaičius.

Toliau J. Bartašiūno ataskaitoje pažymima:

„Politinis darbas tarp gyventojų vykdomas silpnai, o kai kuriose apskrityse išvis nevykdomas.

Priešiški elementai vykdo veiklą, kad mobilizaciją būtų sužlugdyta“ (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p. 128-132; taip pat LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.52-54)

Didelę šių sausų ir trumpų eilučių reikšmę padeda suprasti E. Teumin (E. Teumin pareigybė dokumente nenurodoma) 1944 m. lapkričio 14 d. „Pranešimas apie padėtį Lietuvoje“, adresuotas S. Lozovskiui (pastarasis ėjo TSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo pavaduotojo, aukštosios partinės mokyklos prie VKP(b) CK katedros vedėjo ir Tarybinio informacijų biuro viršininko pavaduotojo pareigas). Pranešime rašoma:

„Dauguma lietuvių nusiteikę antivokiškai, o į tarybų valdžią daugelis gyventojų žvelgia neutraliai, tarsi kažko laukdami. Miesto ir kaimo buržuaziniuose bei smulkiaburžuaziniuose sluoksniuose stiprios „nepriklausomybės“ nuotaikos. Yra iliuzijų, kad anglai ir amerikiečiai padės išgelbėti Lietuvos „nepriklausomybę“. Vokiečių agentai pastaruoju metu gerokai pasidarbavo stiprindami šią iliuziją. Neutralų, lūkuriuojantį elgesį tarybų valdžios atžvilgiu kaimuose iš dalies galima paaiškinti tuo, kad ten anaiptol ne visur atėjo lietuviška tarybinė valdžia. Kaimo gyventojai negauna lietuviškų laikraščių, neturi radijo; ten dar nepasirodė lietuviškos vyriausybės atstovai. Vieninteliai tarybų valdžios atstovai, kuriuos matė kaimas, buvo Raudonoji armija. Štai ką pasakojo LTSR Valstybinės plano komisijos pirmininkas apie savo kelionę į gimtąjį Simų kaimą: „Į mano giminaičių sodybą atėjo valstiečiai ne tik iš mano, bet ir gretimų kaimų. Jie sakė: „Tu į kaimą neatvažiavai, Paleckio ir Gedvilo mes negirdėjome, o čia paskelbė mobilizaciją į armiją. Ir vokiečiai ne kartą skelbė, bet mes nėjome, ir gerai padarėme. Dabar taip pat nutarėme palaukti, pažiūrėti. Tu pas mus atvažiavai, viską paaiškinai – tai gerai. Kitą kartą pasiimk daugiau mašinų, ir mes važiuosime su tavim“. (Tokių savų agitatorių įtaka kaime yra didžiulė. Jais tiki. O juk beveik visi lietuviškos vyriausybės nariai, tarybiniai ir partiniai vadovai tiesiogiai susiję su kaimu, bet jie, deja, „savo kaime“ ir apskritai kaimuose beveik nepasirodo.)

…buržuaziniai nacionalistai ir vokiečių agentai akiplėšiškai meluoja teigdami, esą „siuntimas į Raudonąją armiją yra tik pretekstas, o iš tikrųjų rusai, norėdami sunaikinti lietuvius, pirmiausia susidoroja su aktyviausia jos dalimi – jaunimu, o paskui imasi likusiųjų“.

Apskritai gyventojus ypač išgąsdino vokiška agitacija apie „bolševikų žiaurumus“. Tarp kitko, vokiečiai ir buržuaziniai nacionalistai savo agitacijoje labai mikliai išnaudojo mūsų 1940 m. (greičiausiai turima omeny 1941 m. birželio trėmimo operacija, aprašyta antroje šio darbo dalyje – Ž.B.) ištremtus fašistinius ir provokiškus elementus. Jie visus trejus metus nesustabdė „išvežtųjų“ kampanijos, pasakojo apie vargus ir kankinimus, kuriuose pastarieji neva kenčia Sibire, platino suklastotus jų laiškus ir t.t. Jie nuolat tvirtino, kad toks likimas gresia visiems Lietuvos žmonėms. Tuo galiausiai patikėjo gana daug gyventojų.“ (Juozas Stakauskas. E. Teumino pranešimas apie padėtį Lietuvoje 1944 m., „Genocidas ir rezistencija“, 2004 m. Nr.2(16) http://www.genocid.lt/Leidyba/16/starkaus.htm)

Visa tai atskleidžia antrą momentą, kuris tomis sąlygomis buvo ypač svarbus – gyventojai Tarybų valdžios atžvilgiu nebuvo nusiteikę priešiškai, tačiau žiūrėjo santūriai, o ši nedirbo propagandinio ir aiškinamojo darbo tarp jų, tuo tarpu kai nacionalistinis pogrindis savo propagandą ir agitaciją varė visu pajėgumu. Svarbu tai buvo ne tik todėl, kad gyventojams 3 metus teko klausytis hitlerinės propagandos apie „bolševizmo žiaurumus“, bet ir todėl, kad 1941 m. birželį jie savo akimis pamatė staigų Tarybų valdžios atsitraukimą bei žudynes tų, kurie ją rėmė (ir tai po beveik metus skelbto Raudonosios armijos nenugalimumo). Ir jeigu 1940-1941 m. gandai apie „europietiškos kultūros gelbėtojo“ Hitlerio atėjimą sklandė daugiausia tarp buržuazinių sluoksnių, kurie to troško, tai nenuostabu, kad dabar, 1944 m., gandams apie laikiną Raudonosios armijos buvimą ir greitą anglų bei amerikiečių atėjimą pasidavė ir dalis darbo masių, praradusi pasitikėjimą Tarybų valdžia. Sunku būtų nelengvomis karo sąlygomis surinkti daug žmonių į kariuomenę, kuomet jie mano (kadangi neturi kur daugiau pasisemti žinių ir girdi tik nacionalistų agitaciją), kad toji kariuomenė netrukus pasitrauks iš jų gimtojo krašto. Juolab, kai šiuos gandus kai kuriose apskrityse dar stiprino objektyvi padėtis, kaip kad Alytaus apskrityje rugpjūčio mėnesį, kuomet LKP(b) Alytaus Apskrities komiteto sekretorius pranešė į LKP(b) CK: „…jaučiamas fronto artumas… …kada frontas yra netoli dargi su vokiečių prasiveržimais šiame ruože iki tiek, kad būna girdimi artilerijos šūviai – visoki gandai ir kt. randa sau dirvą“ (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.74). Nacionalistai tuo naudojosi. Susidariusi padėtis pranešime aprašoma taip (kalba netaisyta):

„…pastaruoju laiku yra smarkiai sustiprėjusi nacionalistų kontraagitacija, nukreipta prieš mobilizaciją. Kontraagitacija pasireiškia įvairių gandų skleidimu, kad nurodytomis datomis sugrįš vokiečiai, kad Lietuvoje yra išlaipinta anglų-amerikonų kariuomenė ir lietuviams į ją reikės stoti, kad Lietuvoje anglai su amerikonais areštuoja komunistus (aiškios paralelės su tuo, kas darėsi Lietuvoje 1941 m. vasarą – Ž.B.), komunistai lietuvius ima ne į kariuomenę, o darbams rytuose ir grasinama, kad stojusiųjų į kariuomenę bus sunaikintos šeimos ir turtas. Raginama slėptis nuo mobilizacijos“ (ten pat)

Taigi, gyventojai iš nacionalistų išgirdo tai, ką jie jau matė savo akimis 1941 m. vasarą. Dar daugiau, šauktiniams buvo grasinama susidorojimu su jų šeimomis, jei šie stos į kariuomenę. Tai patvirtina ir Alytaus apskrities VRLK skyriaus viršininko Černyšovo rugsėjo mėn. pažyma, kurioje minimi grasinimai Merkinės ir Daugų valsčiuose „išpjauti“ šeimas ir sudeginti namus tų, kurie išeis į Raudonąją armiją (LYA. f. K-1. ap.3. b.803. l.36). Ir šiuo atžvilgiu svarbus E. Teumin pastebėjimas, kad dar ne visur buvo susikūrusi vietinė Tarybų valdžia. Jei tai buvo pastebėta lapkričio 14 d., tai nesunku įsivaizduoti kokia padėtis buvo liepą-rugpjūtį, kuomet Raudonoji armija buvo dar tik spėjusi įžengti į Lietuvos TSR ir išvaduoti dalį apskričių. Kas tokiomis sąlygomis vadovausis įsakais valdžios, kurios dar netgi nėra, o jeigu yra, tai ji, kaip išsireiškė vienas iš Utenos apskrities partinių darbuotojų, dar „silpna-jauna“ (LYA f.1771. ap.7. b.313. l.120)? Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į kariuomenę vyko ne daug kas. Ir tai visai nerodo, kad gyventojai turėjo nacionalistinį nusistatymą, kaip bando įteigti buržuaziniai istorikai. Tai rodo tik tiek, kad žmonės bijojo, jog išėję tarnauti pasidarys tik sau blogiau, nes valdžia su nacionalistais nekovoja, padėties neišaiškina, o netrukus apskritai gali dingti iš jų krašto.

Dar daugiau, pratęsiant apie frontą, Alytaus apskrityje yra buvę momentų, kuomet žmonės net nežinojo, į kurią kariuomenę šaukiami – Raudonąją armiją ar vermachtą (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.74).

Visą tai sudėjus neatrodo keista, kad mobilizacija pirmosiomis savaitėmis praktiškai nevyko ir aiškinimai apie masinį „lietuvių pasipriešinimą“ to fone tampa naiviu fantazavimu.

Dar labiau mobilizaciją sunkino tarybinių valdžios organų kūrimosi chaotiškumas, dėl kurio vietiniuose organuose dirbti kai kada buvo paskiriami ne kas kitas, o… tie patys nacionalistai. Pvz., Syžos (taip J. Bartašiūno suvestinėje) valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku tapo Žilnickis, kuris buvo vokiečių viršila. Šaukiamųjų komandoje jis ėmė agituoti prieš šaukimą, ko pasėkoje 50 šaukiamųjų grįžo namo. Minėdamas Utenos apskritį J. Bartašiūnas taipogi pastebi, kad „pasitaiko atvejų, kai įgaliotiniais mobilizacijai ir šaukimų įteikimui būdavo skiriami buvę seniūnai, nepatikrinti ir nepatikimi asmenys“ (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p. 128-132; taip pat LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.52-54).

Visiškai nestebina, kad vykstant tokiam chaotiškam darbui ir susidarant tokioms absurdiškoms situacijoms, kuomet mobilizacijai į kariuomenę organizuoti paskiriami šios kariuomenės priešai, rezultatai buvo nepatenkinami.

Dar daugiau, priešiška nacionalistinio pogrindžio veikla neapsiribojo vien agitacija. Dar liepos mėnesį nacionalistinio pogrindžio vadeivos davė nurodymus savo parankiniams pradėti teroro kampaniją, kaip kad vadinamosios „Lietuvos laisvės armijos“, apie kurią bus rašoma kitoje šio darbo dalyje, Raseinių apskrities padalinio vadeiva Juozas Čeponis, 1944 m. liepos 24 d. įsakęs sukurti tinklą, kuris padėtų išaiškinti „banditų ir vietinių komunistų veiklą, pagal galimybes likviduojant pastaruosius“ (Mindaugas Pocius „Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, Vilnius, 2009 m., p.107). J. Bartašiūno suvestinėje rašoma:

„Priešiški elementai grasina kaimo aktyvui susidorojimu – žudys, degins namus tų, kurie padės vykdyti mobilizaciją.

<…>

Š.m. liepos 30 d. Žilvyčių kaime (Kėdainių apskritis – Ž.B.) nežinomi nusikaltėliai užmušė buvusį Skeliuvos valsčiaus seniūną, aktyviai dalyvavusį šaukime. Iš Skeliuvos valsčiaus vykdomojo komiteto pastato nežinomi nusikaltėliai pagrobė karo prievolininkų sąrašus.

<…>

Rugpjūčio 8 d. naktį baltalenkių grupė apie 60 žmonių, norėdama sužlugdyti mobilizaciją, užpuolė Dieveniškių valsčiaus (Vilniaus apskritis – Ž.B.) vykdomąjį komitetą.

Lietuvos TSR VRLK į Dieveniškių valsčių pasiuntė operatyvinę karinę grupę, kuri ėmėsi priemonių priešiško elemento išnaikinimui. Reikia pažymėti, kad Raudonajai armijai išvadavus šiame valsčiuje nėra valdžios. 5 paskirti kaimo tarybos pirmininkai atsisakė darbo ir kaimo tarybos tiesiog neegzistuoja.

…Panaši karo prievolininkų šaukimo į Raudonąją armiją padėtis ir kitose respublikos apskrityse“ (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p. 128-132; taip pat LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.52-54)

Taigi, prie visų aukščiau minėtų aplinkybių prisideda ir stiprėjusi nacionalistų, ar jie būtų iš lietuvių tarpo, ar iš lenkų, ardomoji veikla – mobilizacijos organizatorių žudymas, persekiojimas, grasinimai tiek mobilizacijos organizatoriams, tiek šauktiniams (kaip jau tada buvo Alytaus apskrityje), valdžios įstaigų užpuldinėjimas, šauktinių sąrašų naikinimas. Ar daug žmonių vadovausis nurodymais valdžios, kurios dalyje vietų dar netgi neegzistuoja, tuo tarpu kai pašonėje kuo aktyviausiai veikia kita, priešiška, „valdžia“? Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant ir į visus aukščiau minėtuosius faktorius, galėjo susvyruoti (ir svyravo, kaip vėliau skaitytojas pamatys) net ir Tarybų valdžiai prijautę žmonės. Ir tai taipogi neįrodo tvirtinimų apie nebūtą masinį nacionalistinį gyventojų nusistatymą. Tai rodo greičiau jų baimę prieš nacionalistus.

Taigi, galima sudarytą visą nepatenkinamų 1944 m. liepos pabaigos ir rugpjūčio pradžios mobilizacijos, vykusios Vilniaus, Alytaus, Trakų, Utenos ir Švenčionių apskrityse, rezultatų priežasčių spektrą, kurį dabartiniai propagandistai paprastai apeina arba bent jau neakcentuoja:

1) Nepasirengimas mobilizacijai – trūko žinių apie šauktinių kontingentą, buvo kaitaliojamas amžiaus kontingentas, dalyje vietų prasidėjus mobilizacijai nebuvo suorganizuotas šaukimų įteikimas, dalis karinių komisariatų ir punktų pasirodė esantys nepasirengę priimti šauktinius, kas trikdė mobilizacijos eigą (anot A. Sniečkaus, kariniai komisariatai pasirodė nepasirengę mobilizacijai dėl „ypatingai suspaustų terminų, kurios nustatė Raudonosios Armijos Vyriausioji mobilizacijos formavimo valdyba“ (LYA. f.177. ap.7. b.313. l.1-2));

2) Chaotiškas vietinių Tarybų valdžios organų kūrimasis, prie mobilizacijos į Raudonąją armiją organizavimo buvo prileisti buvę hitlerininkų talkininkai, kurie, žinoma, griovė šį darbą iš vidaus;

3) Neatliktas propagandinis-aiškinamasis darbas tarp gyventojų, neplatinta tarybinė spauda, tarybiniai veikėjai nebendravo tiesiogiai su žmonėmis, gyventojams trūko žinių apie realią padėtį (ypač priešiškos agitacijos ir propagandos sąlygomis);

4) Kadangi dalyje išvaduotos LTSR teritorijos nebuvo vietinės Tarybų valdžios arba ji buvo dar silpna, tai paliko daugiau erdvės nacionalistinio pogrindžio ardomajai veiklai;

5) Aktyvi ardomoji nacionalistinio pogrindžio veikla – antitarybinė agitacija, propaganda, klaidinančios paskalos, teroro aktai prieš mobilizaciją vykdžiusias įstaigas ir asmenis, grasinimai šauktiniams;

6) Fronto artumas;

7) Viso to pasėkoje atsiradęs bendras padėties neapibrėžtumas, žmonių nepasitikėjimas Tarybų valdžios tvirtumu, kuriam turėjo įtakos ir 1941 m. vasaros atmintis.

Jau vien šių faktorių užtenka, kad mobilizacija imtų buksuoti, ir tam nereikia, kad to laiko provincijų varguomenė žinotų tarptautines konvencijas ir laikytų „okupantais“ tuos, kurie vos prieš keletą metų jai išdalino žemę. Kad faktoriai buvo būtent šie, o ne „masinis boikotas“ priešinantis „okupacijai“, rodo, pvz., tai, kad dalyje Alytaus apskrities valsčių šauktiniams neatvykus nustatytu laiku į susirinkimo vietą ir dėl to patikrinus jų namus ir radus ten dalį šauktinių, paaiškėjo, kad jie jau buvo susitvarkę daiktus vykimui į kariuomenę, tačiau nevyko todėl, kad, anot jų, šaukimas neteisingas – „tokie ir tokie irgi tų pačių metų, o jie šaukimo lapelių negavo. Jeigu stoti, tai turi visi“ (LYA. f.1771. ap.7 b.313. l.74). Alytaus Apkomo sekretorius savo rugpjūčio 16 d. pranešime pripažįsta – „kad lieka neužregistruotų atitinkamo amžiaus vyrų, tai tiesa, turint omeny, kad nuo registracijos savo metus slepia, pasišalina, o dėl skubotumo kitas ir taip užsilieka“ (ten pat).

Paminėjus šias aplinkybes ir fronto artumo stiprinamus gandus, kuriuos skleidė nacionalistai, pranešime konstatuojama:

„Išvadas galima daryti tokias, kad šaukiamieji stoti į kariuomenę pasiruošę, tačiau priešingo elemento veiklos demoralizuojami ir stabdomi. Sustiprinus kovą su jais, mobilizacija taps sėkminga“ (ten pat)

Kaip vėliau pamatys skaitytojas, sekretorius buvo teisus.

Kad lemiantys nepatenkinamų mobilizacijos rezultatų faktoriai buvo aukščiau minėtieji, patvirtina tolesnė mobilizacijos eiga, ypač tais laikotarpiais ir tose teritorijose, kur šių faktorių nebuvo, t.y. darbui pasiruošta geriau ir jis atliktas tinkamai, o nacionalistinis pogrindis dar nebuvo spėjęs įsisiautėti. Šiuo atžvilgiu įdomus šiauriau esančio Panevėžio LKP(b) Apkomo Karinio skyriaus vedėjo rugpjūčio 21 d. pranešimas Jakovlevui apie mobilizacijos eigą mieste ir apskrityje, kuris apima rugpjūčio 8-20 dienas, t.y. laikotarpį po visų pakeitimų. Verta pastebėti ir pranešime minimą partinių-tarybinių organų veiklumą, kurio taip trūko liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje kitose apskrityse. Rezultatai buvo visai kitokie. Tiesa, pranešime nepateikiami tikslūs skaičiai apie mobilizacijos eigą, kadangi jo sudarytojui vietinis Karinis komisariatas atsisakė pateikti tokias žinias motyvuodamas tuo, kad neturi instrukcijos kam nors jas teikti. Tačiau vaizdas „iš akies“ aprašomas taip (kalba netaisyta):

„Į Panevėžio miesto ir apskrities mobilizacijos punktus žmonės kuriuos liečia mobilizacijos įsakymas rinkosi neblogai.

Stojančių žmonių nuotaika gera, taip kaip daugumas pareiškia norą tarnauti Raud. Armijos lietuviškuose daliniuose.

Tas pasitvirtina dar ir tuom, kad žmonės prie mobilizacijos punkto ir išvykstant dainuoja lietuviškas liaudies dainas, be to patys tvarkėsi laike išvykimo.

Agit-propagandinis darbas vesti tarpe mobilizuotų išskirta iš partijos apkomo ir Komjaunimo apkomo žmonės, kuriems buvo pravestas instruktažas dėl pravedimo agit-propagandinio darbo. Be to buvo susitarta su vietos Kariniais daliniais kurie parodė keletą filmų ir suruošė dėl mobilizuotų žmonių koncertą

<…>

Aiškinimo darbas prieš mobilizaciją buvo pravestas“ (ten pat, l.102)

Sprendžiant iš to, kad nieko neužsimenama apie priešišką veiklą, nacionalistinis pogrindis savo veiklos ten dar nebuvo išvystęs. Mobilizacija Panevėžyje buvo baigta jau rugsėjį (ten pat, l.29ap), tuo tarpu kai dalyje kitų miestų ir apskričių vis dar vyko.

Panaši padėtis buvo ir Vilkaviškio apskrities Pilviškių bei Gižų valsčiuose, kurie buvo išlaisvinti pirmieji apskrityje. Čia mobilizacija prasidėjo rugsėjo 27 ir 28 d. atitinkamai. Jau spalio 2 d. Vilkaviškio apskrities LKP(b) Komiteto Karinio skyriaus vedėjas Almonaitis LKP(b) CK Kariniam skyriui pranešė (kalba netaisyta):

„Apylinkėse mitingai mobilizacijos klausimu praėjo patenkinamai, mitinguose dalyvavo nemažas nuošimtis valstiečių, kuriuose buvo keliama daug klausimų dėl mobilizacijos.

Agit-propagandinis darbas mobilizacijos metu nepasiekė reikiamos aukštumos. LKP(b) Komiteto agit-propo skyriaus vedėjas neorganizavo pravedimą paskaitų, bet pasitenkino vien grupiniu pasikalbėjimu.

Mobilizacijos rezultatai:

Pilviškių valsč. buvo numatyta 318. stojo 356
Gižų valsč. buvo numatyta 170. stojo 228

Viso stojo 584
Priimta į Raud. Armiją 269
Išduoti atleidimai 465 (taip tekste – Ž.B.)
[Iš jų] Pagal darbą 360
Pagal ligą 105
Pasiusta į persiunt.punk. 269
Mobiliz. punkte -

Iš sumobilizuotų yra 9 dezertyrai, 8 iš vietos ir vienas kely.“ (ten pat. l.80)

Paruošiamasis darbas šiuose valsčiuose buvo atliktas tvarkingai, prieš pradedant darbą sušauktas LKP(b) Komiteto ir apskrities Vykdomojo Komiteto posėdis, apsvarstytas patalpų paruošimas ir papuošimas, rugsėjo 25 ir 26 dienomis Pilviškių ir Gižų valsčiuose atitinkamai numatytas agitacinis-propagandinis darbas, sudaryta mobilizacijos komisija. Spalio 1-2 dienomis surengti posėdžiai ir susirinkimai aptarti mobilizacijos rezultatus, trūkumus, o taipogi išaiškinti mobilizacijos klausimus valsčių, apylinkių, profsąjungų ir kitam tarybiniam aktyvui. „Susirinkimas (tarybinio aktyvo – Ž.B.) praėjo vykusiai, iš susirinkusiųjų aktyviai dalyvavo pasisakymuose“ (ten pat, l.80ap). Apie nacionalistinio pogrindžio veiklą ar karinės tarnybos vengimą išskyrus 9 dezertyrus pranešime neužsimenama.

Šauktinių, kol jie nebuvo paliesti nacionalistų, nuotaikų atžvilgiu įdomus toks LKP(b) CK nario ir vieno iš tarybinių partizanų vadų G. Zimano pranešimas Sniečkui apie jo apsilankymą Vilniaus persiuntimo punkte. Deja, jokių datų ant dokumento nėra, tačiau sprendžiant iš įvairių dokumente aprašomų detalių, o taipogi šalia įsegtų dokumentų, tai greičiausiai buvo 1944 m. rugpjūtis-rugsėjis (kalba netaisyta):

„Šio mėn. 5 d. kartu su drg. Paleckiu ir majoru Lisausku aplankiau Vilniaus persiuntimo punktą. Kalbėjome su naujokais, drg. Paleckis pasakė kalbą. Žmonių nuotaika bendrai imant gan gera. Didžiuojasi. Girdi, vokiečių šaukiami nėjome, o čia atėjome. Laiko save savanoriais, nes, girdi, ėjo tik tie, kurie norėjo, o kas nenorėjo, tas nėjo.

Tie, kurie supranta, kad jie ne savanoriai, yra nepatenkinti. Sako, kad daug yra likusių namie, likę dargi tyčiojasi tais, kurie išėję, nes, esą, kvailiai, galėtų slapstytis. Kai kurie naujokai įrodinėja, jog jeigu tie, kurie dabar neišėjo, vėliau ir išeis, tai vis tiek laimės, nes jie dabar suvalys derlių, tuo tarpu išėjusių derlius liks nesuvalytas.

<…>

Kai kurie sakosi esą nusilpę, kad persiuntimo punkte juos tvarko rusai karininkai, su kuriais jie negali susišnekėti. Girdi, jiems buvę žadėta, kad jų karininkai būsią lietuviai.

Ar tikrai negalima būtų padaryti, kad persiuntimo punkto vadovybėje būtų vienas kitas lietuvis karininkas?

Drg. Paleckio kalbą naujokai sutiko labai gerai. Vieningai sveikino, šaukė „Valio Stalinui“, „Valio Tarybų Lietuvai“ (ten pat, l.30).

Ir atvirkščiai, apskrityse, kur vietinė Tarybų valdžia dirbo prasčiau, o nacionalistinis pogrindis jau formavosi ir vystė savo ardomąją veiklą, mobilizacijos rezultatai buvo prastesni. Nuodugnesnis karinės tarnybos vengimo klausimo nagrinėjimas rodo, kad daug kur šauktiniai neatvykdavo dėl šių priežasčių, o ne dėl to, kad patys savaime „priešinosi sovietinei okupacijai“. Pvz., Utenos apskrities Užpalių valsčiuje buvo grasinama deginti žmonas vyrų, kurie išeis į Raudonąją armiją (Сообщение Утенской уездной земельной комиссии Республиканской земельной комиссии о ходе земельной реформы и актах террора со стороны буржуазных националистов // Коллективизация крестьянских хозяйств Литовской ССР. Сборник документов и материалов. Вильнюс, 1977, с.84). Baimintis dėl panašių grasinimų gyventojai turėjo pagrindo. Lapkričio 23 d. Biržų apskrities Patilio vietovėje buvo apšaudytas namas Jono Narbuto, kurio sūnus tarnavo Raudonojoje armijoje (LYA. f.3377. ap.55. b.70. l.3). Lapkričio 26 d. Kėdainių apskrities Josvainių valsčiaus Rusenių kaime nacionalistai išsivedė su savimi (tais laikais tai reiškė mirtį) Antaną Civilką už tai, kad vienas jo sūnus buvo draugovininkas, o kitas sūnus tarnavo Raudonojoje armijoje (LYA. f.3377. ap.55. b.72. l.14).

Rugsėjo 15 d. stoviui Rokiškio apskrityje atvykimų į šaukimo punktus skaičius buvo labai mažas. Dviejuose valsčiuose buvo atliktas sustiprintas paruošiamasis šaukimo darbas, po ko buvo išrašyti 753 šaukimo lapeliai. Iš šio skaičiaus pavyko įteikti šaukimus 451 žmogui, 289 lapelių atsisakė. Iš gavusiųjų lapelius į šaukimo punktą atvyko viso labo 76 žmonės, likę 375 nepasirodė. Priežastis – šauktiniai skundžiasi, kad tiek jiems, tiek ir jų šeimoms grasinama žiauriais susidorojimais. Vienas šauktinis, pasiryžęs vykti į šaukimo punktą, buvo sužeistas (LYA, f.1771. ap.7. b.313. l.27ap).

Tai ne vieninteliai atvejai, kuomet nacionalistinis pogrindis tiesiogiai veikė šauktinius ne tik savo paskalomis ir agitacija, bet ir grasinimais susidorojimu bei užpuldinėjimais. 1944 m. lapkričio 1 d. iš Vilniaus Karinio persiuntimo punkto nukreiptai į Ukmergę karo prievolininkų komandai esant 15-18 km iki Ukmergės miesto, į ją iš krūmų buvo mestas sprogmuo. Jam sprogus 3 šauktiniai užmušti, 13 sunkiai sužeista, iš kurių vienas mirė ligoninėje, dar 16 lengvai sužeistų. Po sprogimo kilus panikai 203 karo prievolininkai išsilakstė ir pasislėpė. Sprogstamąjį užtaisą metęs nusikaltėlis taip pat. (ten pat, l.143)

Kėdainių apskrities Ariogalos valsčiuje veikusi gauja, vadinusi save „Žaliąja armija“, 1944 m. gruodžio pabaigoje užpuolė grupę šauktinių, vykusių į Kauną, ir juos išvaikė (LYA. f. K-1. ap.3. b.1077. l.43-44).

1945 m. sausio 17 d. Lietuvos TSR VRLK Kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. A. Gusevo informacinėje pažymoje Jakovlevui apie mobilizacijos eigą per pusmetį minimas toks atvejis:

„Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiaus Girdiškės kaime 12 šauktinių grupė susirinko vykti į šaukimo punktą. Naktį šią šauktinių grupę užpuolė 11 žmonių gauja, apsirengusių raudonarmiečių uniforma, sumušė šauktinius ir išvaikė juos po namus.

Be to, banditai, būdami apsiginklavę šautuvais, grasino šauktiniams ir atidengė į juos ugnį. Dėl to grupė į šaukimo punktą neatvyko“ (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.298-300)

Vėliau tokie šauktiniai statistikose, apibendrinančiose eigą apskrityje arba respublikoje, papuldavo į „vengiančiųjų“ kategoriją, kuria taip žaidžia dabartiniai „istorikai“, rašydami apie „mobilizacijos boikotą“. Kaip tardymo metu pasakojo vienos iš Alytaus apskrityje veikusių gaujų dalyvis Juozas Pulikonis, viena pagrindinių gaujos užduočių buvo agituoti ir „priversti“ gyventojus neiti į Raudonąją armiją (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.88ap). Šauktinių gąsdinimais ir žudymais nacionalistai stabdė mobilizaciją taip pat Rokiškio, Utenos, Biržų, Švenčionių ir Raseinių apskrityse (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.298-300).

Augo teroras prieš vietinės valdžios pareigūnus ir aktyvistus. Rugpjūčio 20 d. Kėdainių apskrityje, kur mobilizacija vyko sunkiai, Surviliškio valsčiuje nužudytas tarybos pirmininkas (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.29). Trakų apskrityje, kurios dalyje valsčių mobilizacija vyko ne ką lengviau, naktį į rugpjūčio 28 d. nužudytas vienos iš apylinkių tarybos pirmininko pavaduotojas Adomas Jackauskas, sudeginta tarybos pirmininko Kiselevskio pašiūrė su grūdų derliumi. Naktį į rugpjūčio 30 d. sudeginta Jačiūnų tarybos pirmininko Justo Arbočiaus pašiūrė su grūdų derliumi (ten pat, l.27). Rugsėjo 3 d. Ukmergės apskrityje Siesikuose iki 100 žmonių gauja apsupo valsčiaus Vykdomąjį komitetą. Susidūrime žuvo du Raudonosios armijos leitenantai, du naikintojų bataliono kovotojai, sužeistas vienas kovotojas bei Paruošų liaudies komisariato darbuotojas, kuris po dviejų dienų mirė. Rugsėjo 4 d. Žemaitkiemio valsčiuje nužudyti: Ukmergės kalėjimo darbuotojas leitenantas Dereiko, Vykdomojo komiteto Pirmininkas Stasys Urbanavičius ir jo 12 metų sūnus, sužeistas kalėjimo viršininko pavaduotojas Zajančkauskas. Taujėnų valsčiuje sužeistas Vykdomojo komiteto Pirmininkas Rubliauskas ir milicininkas Karvelis. Musninkų valsčiuje nužudyti milicijos aktyvistai Zdanauskas ir Matiskauskas (ten pat, l.27ap; taip pat LYA. f.3377. ap.55. b.81. l.1) Rugsėjo 24 d. Želvos valsčiuje Keitučių vienkiemyje nacionalistai padegė apylinkės tarybos pirmininko Stasio Akštrunio (?) namą, nužudė jo žmoną ir 10 metų dukterį (LYA. f.3377. ap.55. b.81. l.1). Ir tai tik atskiri to laiko kasdienybės pavyzdžiai. Ar daug žmonių tokiomis gandų, grasinimų ir užpuldinėjimų sąlygomis eis tarnauti į kariuomenę valdžios, kuri net savo pareigūnų tinkamai neapsaugo, ir kuri, kaip tada daug kas manė, netrukus pasitrauks iš Lietuvos? Tarybų valdžia nesiėmė sustiprintų priemonių kovai su teroristiniu pogrindžiu.

Paraleliai tęsėsi ir priešiška agitacija. Rugpjūtį-rugsėjį Marijampolės apskrityje buvo platinami nacionalistinio turinio lapeliai ir skleidžiami gandai, kad „Anglija ir Amerika duos Lietuvai savarankiškumą“ (ten pat, l.27). Kaip rašoma A. Gusevo 1945 m. sausio 17 d. pažymoje, vieno iš Tauragės apskrities kaimų gyventojas „Šemalius, buožė, šauktinius agitavo:

„Į Raudonąją Armiją eiti nereikia. Raudonojoje Armijoje badas. Tarybų valdžios Lietuvoje greit nebus, reikia slėptis iki vokiečių atėjimo“.

Jis taipogi skleidė provokacinius išsigalvojimus, kad neva kituose valsčiuose šaukimų į Raudonąją Armiją niekas nepriėmė, taip neva ir mums reikia daryti.

Šemalius už savo kontrrevoliucinę veiklą areštuotas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.298-300)

„Alytaus apskritis – karo prievolininkai į surinkimo punktą atvyksta nepatenkinamai ir mobilizacija vyksta ypač lėtai. Pagrindinė blogo karo prievolininkų atvykimo priežastis – priešiška agitacija“, - rašoma pranešime apie mobilizacijos eigą rugsėjo 30 d. stoviui (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.29). Verta pastebėti, kad kova su priešiška agitacija čia buvo itin silpna labai ilgą laiką. Netgi 1945 m. balandžio 10 d. Alytaus apskrities VRLK skyriaus viršininko Černyšovo pažymoje pranešama, kad gyventojai apie padėtį fronte nieko nežino, kadangi neturi radijo, negauna laikraščių ir su jais nedirba LKP(b) Apkomo agitacijos ir propagandos skyrius, dėl ko priešiška agitacija lengvai paskleidžia įvairiausius gandus orientuodama gyventojus į tai, kad Tarybų valdžios Lietuvoje greit nebus, kad Lietuva bus „Anglijos ir Amerikos protektoratas“ ir t.t. (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.153)

Kokį efektą turėjo įvairių gandų skleidimas ir agitacija rodo ir ta aplinkybė, kad tai paveikdavo netgi palaikančius Tarybų valdžia žmones, kurie pasitikėjo lietuvių komunistais. Žinoma, paveikdavo iškreiptai. Pavyzdžiui, Kauno apskrities Rumšiškių valsčiuje besislapstantys šauktiniai manė, kad šaukimas į kariuomenę yra melas, kad iš tikrųjų jie bus išsiųsti į Sibirą, ir aiškino tai taip: „Jeigu šita mobilizacija teisinga, tai Paleckis būtų mums tai paskelbęs, o dabar Paleckis nesako apie tai nei žodžio“ (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.24)

Tai, tarp kitko, viena iš aplinkybių, rodančių ne nacionalistinį vengiančiųjų armijos angažuotumą, ne priešiškumą Tarybų valdžiai ir jos atstovams, o paprasčiausią košę galvoje, kurios pasitaiko visur ir visais laikais.

Praktiškai kiekvienoje to laiko pažymoje ar suvestinėje apie mobilizacijos eigą pažymima aktyvi priešiška agitacija.

Vis dar chaotiškai kūrėsi Tarybų valdžia, net ir po 1944 m. rugpjūčio prie mobilizacijos organizavimo buvo prileidžiami buvę hitlerininkų talkininkai, kurie toliau griovė šį darbą iš vidaus. Ir dėl to, tarp kitko, reikia atsargiai žiūrėti netgi į to laiko tarybinę dokumentaciją, kadangi kai kuriais atvejais ji gali pateikti netikrą informaciją, pvz., kuomet į šauktinių apskaitą buvo įtraukiami neegzistuojantys asmenys, kurie, savaime suprantama, į šaukimo punktus neatvykdavo, ir buvo fiksuojama, kad šis skaičius žmonių neatvyko. Iš A. Gusevo informacinės pažymos:

„Užfiksuota daug atvejų, kai dėl apskričių karinių komisariatų nerūpestingumo parengiamąjį mobilizacijos darbą atlikdavo vokiečių statytiniai, anksčiau buvę kaimų seniūnais ir kitais, kurie sąmoningai sukelia painiavą apskaitoje ir žlugdo mobilizaciją:

Pavyzdžiui:

Tauragės apskrityje į šauktinių sąrašą nebuvo įtraukta didelė dalis apskrityje gyvenančio šauktinių kontingento, o vietoj jų į sąrašus buvo įtraukti neegzistuojantys apskrityje asmenys, dėl ko mobilizacija į Raudonąją armiją dalyje apskričių iš esmės buvo sužlugdyta.

Tauragės apskrityje 1944 m. gruodžio 10 d. turėjo būti atvykę 7500 žmonių. Į karinį komisariatą atvyko 1133 žmonės, o mobilizuoti 292 žmonės.“ (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.298-300)

Įdomu, kad LTSR Valstybės saugumo liaudies komisariato (VSLK) darbuotojams 1944 m. gruodį teko parengti netgi atskirą pažymą apie tarybinių įstaigų ir organizacijų užterštumą priešiškais elementais. Šioje pažymoje gruodžio 4 d. stoviui minimas tos pačios Tauragės apskrities vienos iš apylinkių (galima spėti, kad Kaltinėnų) tarybos pirmininkas Jonas Jurevičius, kuris hitlerinės okupacijos laikotarpiu dirbo policininku ir už ištikimą darbą hitlerininkų buvo paskirtas Kaltinėnų seniūnu. Arba, pvz., Šiaulių miesto Komjaunimo komiteto sekretorius Radavičius, kuris hitlerinės okupacijos laikotarpiu palaikė ryšį su gestapu, gaudė besislapstančius raudonarmiečius ir tarybinius partizanus, užsiiminėjo turto prievartavimu. Šiaulių apskrities Vykdomojo komiteto Kadrų Skyriaus inspektorius Girdėnas-Girdauskas smetonmečiu tarnavo aviacijoje, antitarybiškai nusiteikęs. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu savo pasisakymais reiškė antitarybines pažiūras: „Sovietinės santvarkos aš nekenčiu, sovietinės valdžios vykdoma politika atvedė šalį prie skurdo…“. Ir tai Vykdomojo komiteto Kadrų skyriaus inspektorius! Vilniaus apskrities Papiškių apylinkės tarybos pirmininkas Eduardas Komarovskis hitlerinės okupacijos laikotarpiu buvo hitlerininkų statytinis, dirbo seniūnu. Ir t.t. (LYA, f. K-1. ap.3. b.154. l.65-65ap) Utenos apskrities Kuktiškių valsčiaus Vykdomojo Komiteto sekretoriumi dirbo buvęs žydšaudys (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.41). Tokia padėtis negalėjo netrikdyti įvairaus Tarybų valdžios darbo vietose, o tai reiškia ir mobilizacijos eigos.

Lėtai mobilizacijos eigai turėjo reikšmę ir kadrų nepasiruošimas profesionaliai – kaip 1944 m. gruodį pažymėjo LTSR Karinis komisaras Soblys, mobilizacinių punktų kadrų paruošimas atliktas prastai, daugelis punktų darbuotojų nemokėjo teisingai apiforminti mobilizuojamų vyrų dokumentų (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.294). Didelę įtaką neišvengiamai turėjo vietinės tautybės kadrų trūkumas bei nepasiruošimas tarybinių-partinių kadrų, kuriems teko atlikti darbus, su kuriais jie niekada iki to nebuvo susipažinę. Tai iliustruoja LKP(b) Biržų apskrities Komiteto Karinio skyriaus vedėjo Antano Valeikos, pradėjusio eiti pareigas rugpjūčio 15 d., rugpjūčio 25 d. laiškas LTSR Karinio komisariato viršininkui (kalba netaisyta):

„<…> Žinoma iš pirmų dienų galima sakyti darbas pasirodė visai nežinomas, nes to darbo nedirbęs ir nežinai iš kur jį pradėti dirbti, bet kas diena eina aiškin. Labai geri partijos sekretoriai kurie man padeda pradėti dirbti mano pirmų dienų darbą. Jau apvažinėjau visus valsčius ir su visomis apylinkėmis susipažinau. Žinoma dar ne visi valsčiai yra išlaisvinti, dar dviejuose valsčiuose randasi vokiškieji grobikai. <…>“ (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.77)

Šis kadrų trūkumas paaiškintinas tuo, kad didelis kiekis komunistų, tarybinių aktyvistų ir tiesiog prijaučiančių Tarybų valdžiai žmonių hitlerinės okupacijos laikotarpiu žuvo arba buvo išvežti darbams į Vokietiją. Tuo laikotarpiu vietiniuose valdžios organuose įsitvirtinę nacionalistai darbams Vokietijoje kryptingai atrinkinėjo Tarybų valdžios šalininkus, tokiu būdu „valydami“ savo teritorijas nuo sau nepatogių gyventojų. Kaip pasakojo VRLK organų suimtas hitlerininkų talkininkas Petras Jonis, dirbęs prie jų Alytaus apskrities Daugų valsčiaus viršaičiu, tai buvo „buvę Tarybiniai aktyvistai, nepatikimi ir įtariami ryšiais su komunistais žmonės“. Seniūnai sudarinėjo tokių žmonių sąrašus ir perduodavo juos policijai, kuri jėga išgabendavo šiuos žmones darbams į Vokietiją. Kiek žmonių iš savo valsčiaus išsiuntė P. Jonis neprisiminė (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.93). Išviso iš Lietuvos į Vokietiją buvo ištremta apie 70 tūkst. žmonių.

Kad Tarybų valdžiai prijautusi gyventojų dalis ypatingai nukentėjo per hitlerinę okupaciją, pripažįsta netgi kai kurie buržuaziniai istorikai. „Lietuvoje karo metais buvo sunaikinti beveik visi aktyvūs sovietų valdžios šalininkai“ (Mindaugas Pocius „Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“. Vilnius, 2009 m., p.54).

Tačiau ne visus blogo darbo atvejus galima paaiškinti tokiu būdu. Kai kurie atvejai yra tiesiog nepateisinami ir liudija, kad momentais mobilizacija buksavo išskirtinai dėl valdžios struktūrų darbuotojų kaltės (vėlgi, jei tik tie darbuotojai nebuvo įsiskverbę į įstaigas nacionalistai, kaip neretai atsitikdavo). Šiuo atžvilgiu įdomus toks 1944 m. gruodžio 28 d. laiškas, nusiųstas „Tiesos“ redakcijai (kalba netaisyta):

„Tiesos Redakcijai.
Nuo pil. Lenčausko Stasio
Gyv. Sukuriškes km. Jankų val.
Šakių aps.

Aš Lenčauskas Stasys ir daug kitų piliečių buvom šaukiami stoti ant karinės komisijos 1944 m. gruodžio mėnesio 26 d. į Lekečius, ir mums stojus bet komisija nedirbo sakė kad jiems šventa, be to daug piliečių buvo prieją ir privaževę visi ėjo namo tikslo nepasiekie. Todėl klausimas Gerbemos Tiesos Redakcija ar mes gausim kitus šaukimus stoti, ar ta Lekečių komisija užfiksos kad mes sabotažnikai neklausom isakymu nestojam, ir nežinom kada jie pabaiks švesti.

[parašas]“ (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.197)

Gėdingas buvo darbas Utenos apskrities Karinio komisariato, kuris, jei tikėti tarp gyventojų paplitusiomis kalbomis, už degtinę, miltus ir pan. dalykus atleidinėjo buožes nuo karinės prievolės. Į klausimą „Kodėl jie paleisti“ kapitonas atsakęs: „Moe delo!“ (Mano reikalas!) (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.41)

Apibendrinant galima susumuoti 1945 m. sausio 17 d. A. Gusevo informacinėje pažymoje, 1944 m. rugsėjo 16 d. LTSR Karinio komisaro Soblio ir Goskovo informacinėje suvestinėje apie mobilizacijos eigą rugsėjo 15 d. stoviui (LYA. f.1771. ap.7. b.313. l.27-28) ir 1944 m. gruodžio 23 d. Soblio pranešime (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.293-297) minimas sunkios 1944 m. mobilizacijos eigos priežastis:

1) Bloga apskričių karinių komisariatų darbo organizacija;

2) Deramo agitacinio-propagandinio tarybinių-partinių organų darbo tarp šauktinių kontingento nevykdymas dėl kadrų trūkumo ir jų neparuoštumo, o taipogi šį darbą paralyžavusios nacionalistų ardomosios veiklos, kuri pasireiškė žodiniais ir rašytiniais grasinimais mobilizacijos darbą atliekantiems ir padedantiems jį atlikti kadrams bei jų šeimoms, teroras prieš šiuos kadrus ir jų šeimas – plataus masto užpuldinėjimai, žudymai, turto naikinimai.

3) Aktyvus kontrrevoliucinių-nacionalistinių elementų, vykdančių priešišką veiklą, poveikis šauktinių kontingentui, pasireiškiantis žodine ir rašytine agitacija bei propaganda, melagingų gandų skleidimu, žodiniais ir rašytiniais grasinimais šauktiniams ir jų šeimoms, šauktinių ir jų šeimų narių užpuldinėjimais, sumušimais, nužudymais.

Tai, kad būtent Tarybų valdžios silpnumas ir neorganizuotumas, gandai, kad Raudonoji armija Lietuvoje būsianti laikinai, nacionalistų teroras ir gyventojų baimė prieš jį, o ne visuotinis nacionalizmas ir „pasipriešinimas okupacijai“ lėmė sunkią mobilizacijos eigą antrąjį 1944 m. pusmetį, rodo tas faktas, kad mobilizacijos eiga normalizavosi vos tik Tarybų valdžia 1944 m. gruodį ėmė veikti visu pajėgumu ir ėmėsi sustiprintų priemonių kovai prieš nacionalistų pogrindį. Iškart šoko savanoriškų atvykimų skaičius, įskaitant ir atvykimus tų, kurie anksčiau vengė mobilizacijos.

Pavyzdžiui, kaip rašoma 1945 m. sausio Alytaus apskrities (štai čia ir galima prisiminti aukščiau cituotus Alytaus Apkomo sekretoriaus žodžius, užrašytus dar rugpjūčio vidury: „Sustiprinus kovą su jais (nacionalistais – Ž.B.), mobilizacija taps sėkminga“) VRLK skyriaus viršininko Černyšovo pranešime LTSR VRLK komisarui J. Bartašiunui, „dėl padidėjusio banditų formuočių aktyvumo, norint sustabdyti jų veiklą, tolesnį augimą ir visiškai likviduoti, į Alytaus apskritį buvo atsiųsta Lietuvos TSR VRLK ir VSLK darbuotojų operatyvinė grupė“, kuriai suvienijus jėgas su Alytaus apskrities VRLK skyriumi ir padedant 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos VRLK kariuomenės junginiui iš 331 pasienio pulko ir 86 pasienio pulko 1 manevrinio bataliono „buvo atliktos 29 operatyvinės čekistinės-karinės operacijos banditų formuotėms apskrityje likviduoti“, kurios „davė daug teigiamų rezultatų“ (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.5-12). Toliau rašoma:

„Banditų formavimuisi apskrityje suduotas smarkus smūgis, tai liudija ryškus banditų veiksmų sumažėjimas ir naujų banditų grupių formavimosi faktų nebuvimas, taip pat kontrrevoliucinio nacionalistinio pogrindžio paralyžiavimas. Tai galima nustatyti iš šių rodiklių:

Nuo 1944 metų gruodžio 10 d. iki 20 d. Alytaus apskrityje buvo užregistruota 14 teroristinio pobūdžio veiksmų, iš jų – 6 nužudymai. Nuo š.m. gruodžio 20 d. iki 31 d., įsibėgėjus kovai su banditizmu, užregistruota tik 4 banditiniai veiksmai, iš jų – du nužudymai.

Tarybinių įstaigų darbas kaime suaktyvėjo ir vyriausybės nutarimų įgyvendinimas vyksta patenkinamai. Šaukiamojo amžiaus piliečių stojimas į komisijas 1944 m. gruodžio 1 d. buvo visiškai nepatenkinamas ir šaukiamojo amžiaus siuntimas į armiją vykdavo tik apskrities VRLK – milicijos darbuotojams su ginklu areštuojant žmones. O jau š.m. gruodžio 13 d., t.y. nuo operatyvinių priemonių pradžios, savanoriškas šio kontingento stojimas žymiai suaktyvėjo, pavyzdžiui, gruodžio 10 d. į šaukimo apylinkes atvyko tik 570 šaukiamųjų, gruodžio 20 d. - 970, o š.m. gruodžio 30 d. atvyko – 1346 žmonės.“ (ten pat)

Bendrame Černyšovo, Alytaus apskrities VSLK skyriaus viršininko Rogožino ir Alytaus apskrities VRLK-VSLK operatyvinės grupės viršininko Sabitovo pranešime apie tą patį laikotarpį pastebima dar tokia detalė:

„…būdinga yra ta aplinkybė, kad šauktinių kontingentas anksčiau į šaukimo punktus atvykdavo be jokių daiktų ir produktų, būtinų kaip vykstantiems į Raudonąją Armiją, o šiuo metu visi šaukiamojo amžiaus asmenys į šaukimo punktus atvyksta visiškai pasiruošę su būtinais daiktais ir maitinimosi produktais, vykimui į dalinį…“ (ten pat, l.31)

Tokia padėtis po smogtų smūgių nacionalistų formuotėms nestebina, jeigu prisiminti pranešimus iš šios apskrities apie nacionalistų grasinimus naikinti šeimas ir turtą tų, kurie išeis į Raudonąją armiją, ir pasakojimus tardymo metu, kad jų užduotis buvo agituoti ir priversti vietinius gyventojus neiti į kariuomenę.

Ši tendencija buvo pastebima visoje Lietuvoje. 1945 m. sausio 17 d. Gusevo informacinėje pažymoje pranešama:

„Pastaruoju metu dėka įvykdytų operatyvinių-karinių priemonių ir smogtų smūgių banditinėms formuotėms bei masinio-aiškinamojo darbo mobilizacijos eiga pradeda gerėti.

Didelė anksčiau vengusių mobilizacijos dalis savanoriškai atvyksta į apskričių karinius komisariatus.

Pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje nuo 1944 m. gruodžio 19 d. iki gruodžio 25 d. iš miško išėjo 600 žmonių. Vien iš Aluntos ir Molėtų valsčių Utenos apskrityje (viena iš tų apskričių, kuriose nacionalistai grasino ir žudė šauktinius – Ž.B.) savanoriškai atvyko į karinį komisariatą 1200 žmonių.

Analogiški atvejai yra ir kitose apskrityse. Švenčionių apskrityje (viena iš tų pačių apskričių – Ž.B.) lapkritį atvyko – 67 žmonės, gruodį – 141 ir sausį – 1321 žmogus.

<…>

Atlikus tarp vietinių gyventojų masinį-aiškinamąjį darbą pastebimai išaugo savanoriškas atvykimas į šaukimo punktus.

Vien Ukmergės apskrityje gruodžio mėnesį, iki pokalbių, į šaukimo punktus atvyko iki 300 žmonių, o po pokalbių atvykimų skaičius išaugo nuo 400 iki 500 per dieną. Vien nuo gruodžio 10 iki 14 d. į šaukimo punktą atvyko 2300 žmonių, iš jų 600 anksčiau vengę šaukimo.

Utenos apskrityje iki masinio politinio darbo atlikimo, t.y. iki 1944 m. gruodžio 10 d. į šaukimo punktus atvyko tik 700 žmonių, nuo gruodžio 10 iki 14 d. atvykimų skaičius siekia 150 per dieną. (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.298-300)

Tas pats pastebima ir 1945 m. kovo 21 d. LTSR Karinio komisariato I dalies viršininko pplk. Goskovo informacinėje pažymoje apie šauktinių mobilizaciją ir registraciją LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui:

„Žymus prisistačiusių į mobilizaciją skaičiaus gruodžio ir sausio mėnesiais išaugimas buvo karo prievolininkų registracijos rezultatas ir daugiausia VRLK organų ir kariuomenės įvykdytų priemonių kovoje su banditizmu rezultatas“ (ten pat, p.262-264)

Gruodi ir sausį buvo mobilizuoti 10 268 ir 17 496 žmonės palyginus su 9614 ir 7651 spalį ir lapkritį atitinkamai (turint omeny dar ir tai, kad ankstesniais mėnesiais, kitaip nei gruodį ir sausį, dalis šauktinių buvo atvesdinami jėgos struktūrų pagalba). Deja, pabaigus sustiprintas priemones sausio viduryje nacionalistų pogrindis ėmė atsigauti. „Ataskaitiniu laikotarpiu Alytaus apskrityje nusikaltėliška gaujų veikla palyginus su praėjusia dekada smarkiai suaktyvėjo“, - rašoma Alytaus apskrities VRLK viršininko Černyšovo ataskaitoje apie padėtį 1945 m. sausio 10-20 dienomis, kuomet apskrityje buvo įvykdyti 6 gaujų išpuoliai palyginus su 3 prieš tai buvusią dekadą (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.41-44).

Buržuazinė propaganda šių skaičių apie mobilizuotuosius arba apskritai nemini, arba nutyli aukščiau minėtas aplinkybes, viską suvesdama tarybinių organų „terorui“. Tokio istorijos kraipymo pavyzdžiu galėtų būti V. Tininio komentarai jo paties sudarytame dokumentų rinkinyje „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“:

„1944 m. gruodžio 23 d. jis (Lietuvos karinis komisaras J. Soblys – Ž.B.) prašė VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko M. Suslovo pritarti Gynybos komisariato įsakymui Nr.064, kuriame buvo numatyta apieškant kiekvieną sodybą sulaikyti visus vengiančius mobilizacijos vyrus ir, neleidžiant jiems sutvarkyti šeimyninių ir kitų namų reikalų, nedelsiant išgabenti į šaukimo punktus. 1945 m. sausio mėn. J. Soblys, norėdamas parodyti aktyvias karinių komisariatų pastangas, į LKP(b) CK nusiuntė LSSR karinio komisaro įsakymų sąrašus, kuriuose nurodytos „kovos su dezertyravimu priemonės“. Viename iš jų karinis komisaras reikalavo visus sulaikytus dezertyrus, lydimus konvojaus, siųsti į baudžiamuosius dalinius arba į Karinį tribunolą. Sprendžiant iš to, kad 1944 m. gruodžio mėnesį į Raudonąją armiją buvo paimta 10 264, o 1945 m. sausį – 17 496 vyrai, ši ir kitos prievartos priemonės buvo aktyviai taikomos“. (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.30)

Vadinasi, visi jie į armiją buvo „atvaryti“ dėka „baisių“ J. Soblio priemonių. Panašu, kad V. Tininis dokumentų rinkinį iš faksimilių sudarinėjo tikėdamasis, kad skaitytojai nebemoka rusų kalbos. Nes jo paties sudarytame dokumentų rinkinyje ir pateikiama 1945 m. sausio 17 d. LTSR VRLK Kovos su banditizmu skyriaus viršininko pplk. Gusevo informacinė pažyma, kurioje pateikiami tokie pavyzdžiai, kaip gruodžio 19-25 dienomis Panevėžio apskrityje iš miško išėję 600 žmonių, Aluntos ir Molėtų valsčiuose Utenos apskrityje savanoriškai į karinį komisariatą atvykę 1200 žmonių arba gruodžio 10-14 dienomis Ukmergės apskrityje savanoriškai į šaukimo punktą atvykę 2300 žmonių, ir t.t. Tai niekaip nesiderina su teorija, kad tai nulėmė gruodžio 23 d. dar tik padarytas J. Soblio prašymas, kuriam dar turėjo būti pritarta ir jis apskritai dar turėjo būti pradėtas vykdyti. Nesiderina tai ir su aukščiau cituotu VRLK Alytaus apskrities skyriaus viršininko Černyšovo 1945 m. sausio pranešimu, kuriame juodu ant balto pažymimas savanoriškas šauktinių prisistatymas po gruodžio 13 d. pradėtų operatyvinių priemonių prieš nacionalistinį pogrindį – iki gruodžio 20 d., t.y. dar iki J. Soblio iniciatyvų, atvykimų skaičius išaugo beveik du kartus. Dar daugiau, Černyšovas nei žodžiu neužsimena apie sėkmingą ar nesėkmingą J. Soblio iniciatyvų pritaikymą praktikoje. O tai rodo, kad savanoriškių atvykimų skaičiaus augimas tiesiogiai susijęs su nacionalistinio pogrindžio slopinimu ir informaciniu-agitaciniu darbu tarp gyventojų, o ne su priemonių prieš vengiančiuosius mobilizacijos (tuo labiau ne su priemonių prieš dezertyrus, kurie jau buvo mobilizuoti!) griežtinimu. Žmonės, pamatę, kad valdžia įsitvirtinusi, ginasi ir nepanašu, kad trauksis, pasijuto saugiau ir situacija jų akyse tapo aiškesnė.

Tikrą nacionalistų istorikų suktumą rodo šie V. Tininio žodžiai apie pplk. Goskovo informacinę pažymą:

„Goskovas… Jakovlevui rašė, kad per minėtą laikotarpį mobilizuotųjų skaičius labai padidėjo dėl atliktos karo prievolininkų registracijos ir, svarbiausia, dėl NKVD organų ir karinių dalinių surengtų plataus masto kovos su banditizmu… operacijų. Goskovas pripažino, kad mobilizacija daugiausia vykdoma NKVD organams ir kariniams daliniams sugaudant vengiančiuosius mobilizacijos ir pristatant juos į karinius komisariatus“. (Ten pat, p.31)

Tarsi V. Tininis nematė pplk. Goskovo žodžių apie „šiuo metu“ vykstančią mobilizaciją, t.y. pažymos parengimo momentu – kovo mėnesį, o ne „per minėtą laikotarpį“, t.y. gruodžio-sausio mėnesiais. Goskovo pastraipa skamba taip: „Besitęsiantys šiuo metu atvykimai į mobilizaciją vyksta daugiausia sugaudant vengiančiuosius mobilizacijos ir daliniams bei VRLK organams atvedant juos į karinius komisariatus šaukimui ir siuntimui /tais atvejais, kai šiems asmenims neužvedamos baudžiamosios bylos/“ (ten pat, p.264). Ir tarsi jis nematė pplk. Gusevo pažymos su pastebėjimais apie savanoriškus atvykimus „per minėtą laikotarpį“, t.y. gruodžio-sausio mėnesiais, kurią jis pats įtraukė į dokumentų rinkinį.

Ir tarsi vidaus reikalų organų kova su banditizmu lėmė mobilizuotųjų skaičiaus išaugimą tuo būdu, kad vidaus pajėgos sugaudė vengiančiuosius mobilizacijos. Iš tikrųjų, jei iškirpti šias Goskovo eilutes iš konteksto ir prisiminti, kad per operacijas vidaus pajėgos kartu ar atskirai nuo teroristų formuočių aptikdavo vengiančiuosius mobilizacijos ir gabendavo juos į karinius komisariatus, gali pasirodyti, kad taip ir buvo. Tačiau jeigu prisiminti visą aukščiau pateiktą medžiagą – nacionalistų grasinimai karo prievolininkams, užpuldinėjimai, teroro aktai, Tarybų valdžios netvirtumas ir gandai apie laikiną jos buvimą, o taipogi duomenys apie gruodžio-sausio mėnesių savanoriškus atvykimus, kurie prasidėjo ėmus triuškinti pogrindį – Goskovo žodžiai įgyja visai kitą prasmę. O ir duomenų apie sulaikytus vengiančiuosius mobilizacijos, pvz., Alytaus apskrityje gruodžio-sausio mėnesiais palyginimas su atvykimais į komisariatus ir šaukimo punktus šioje apskrityje tuo pačiu laikotarpiu prieštarauja tokiai teorijai. Gruodžio-sausio mėnesiais per operacijas čia buvo sulaikyti 496 vengiantieji mobilizacijos (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l.10), o atvykusieji, kaip minėta, buvo skaičiuojami keturženkliais skaičiais.

Todėl net ir paties mobilizacijos vengimo negalima vertinti kaip antitarybinio reiškinio, nes nepaisant to, kad iš tiesų tam tikra šauktinių dalis buvo nusiteikusi antitarybiškai ir dėl to nėjo tarnauti, daug vengiančių karinės tarnybos tai darė dėl kur kas proziškesnių priežasčių – bijodami dabar arba vėliau pakenkti artimiesiems ar patys nukentėti nuo nacionalistų arba „būsimos“ anglų-amerikiečių valdžios. Ir štai tokius šauktinius, kurie nei karto nebuvo paėmę į rankas ginklo ir pakėlę jo prieš Tarybų valdžią, slapstėsi miškuose, pašiūrėse, pastogėse ir netgi skryniose, tarybinių jėgos struktūrų atstovai gaudė ir jėga gabeno į karinius komisariatus. Tai tęsėsi ir po 1945 m. sausio, pogrindžiui kai kuriose apskrityse vėl atsigavus ir suaktyvinus savo veiklą. 1945 m. sausio 17 d. Alytaus apskrities Jiezno valsčiaus Kašonių kaimo gyventoją Jurkonį, kurio sūnus išėjo tarnauti į Raudonąją armiją, nacionalistai išsivedė į gatvę ir sušaudė (ten pat, l.41). Sausio 19 d. Birštono valsčiuje nacionalistų nusikaltėliai atėjo į Geležūnų kaimo gyventojos Kelės Kituri, kurios vyresnysis sūnus tarnavo Raudonojoje armijoje, o vyras buvo sušaudytas dar vokiečių, namą. Neradę motinos, banditai nušovė jos 12 metų sūnų ir pasitraukė (ten pat, l.42). Tokie atvejai baugino dar nemobilizuotus šauktinius ir vertė juos paklūsti nacionalistų terorui. Todėl nenuostabu, kad net ir po 1945 m. sausio, vėl pradėjus aktyvėti pogrindžiui, vis dar buvo vengiančiųjų mobilizacijos.

Yra ir dar viena aplinkybė, dėl kurios net tik mobilizacijos vengimo negalima vertinti vien kaip antitarybinio reiškinio, bet ir to, kad dalis šauktinių atsidurdavo nacionalistų gaujose. Lietuvoje, arba bent jau jos pietuose (buvę kitų apskričių gyventojai tokių dalykų neprisimena), vyko faktiškai dvi mobilizacijos – viena į Raudonąją armiją, kita į teroristinį pogrindį. Alytaus apskrityje veikusios gaujos jėga „mobilizuodavo“ vyrus į savo gretas, Jiezno valsčiuje veikusi gauja netgi tiražavo „šaukimo lapelius“, skirtus vyrams nuo 18 iki 35 metų amžiaus, ir, gali būti, aprūpindavo šiais lapeliais kitas gaujas. Jėga paimti vyrai buvo gabenami į Pivašiūnų mišką, kur jiems buvo atliekamas „sustiprintas taktinis, rikiuotės ir politinis paruošimas“. Gauja, tokiu būdu „mobilizavusi“ vyrus Butrimonių valsčiuje ir veikusi nuo 1944 m. spalio, buvo sutriuškinta tik 1945 m. kovą (LYA. f. K-1. ap.3. b.804. l. 180-181). Kad tokių dalykų yra buvę, dar ir dabar patvirtina atskiri Varėnos gyventojai. Ką belikdavo daryti eiliniam kaimo gyventojui, ar tai būtų vidutiniokas, ar mažažemis, į kurio namus ateidavo apsiginklavę nacionalistai ir pareikšdavo, kad jis turi stoti į „tautos pajėgas“? Galima būti užtikrintam, kai kada vieno ar kito valstiečio likimą nulemdavo tai, kieno pirmieji atstovai su šaukimais pasirodydavo kaime – Tarybų valdžios ar nacionalistų. Antruoju atveju „mobilizuotiems“ vėliau tekdavo susidurti su VRLK pajėgomis. Vieni buvo sulaikomi kaip vengiantieji mobilizacijos ir gabenami į karinius komisariatus siuntimui į dalinius, mažiau pasisekdavo tiems, kuriems nacionalistai spėdavo įbrukti į rankas ginklą. Laikai buvo kur kas sudėtingesni nei piešia dabartiniai istorikai. Dalis nacionalistų gaujose atsidūrusių vengiančiųjų mobilizacijos Alytaus apskrities gyventojų patys nebuvo jokie nacionalistai ar netgi jų šalininkai, kadangi, kaip liudija archyviniai dokumentai, bandant įtraukti į gaujas besislapstančius nuo mobilizacijos jaunuolius nacionalistams tekdavo jiems gerokai prigrasinti ir netgi sumušti, kol šie paklusdavo (ten pat, l.6).

Deja, pasakyti, kiek platus respublikos mastu ir kiek sėkmingas buvo tokios „mobilizacijos“ į teroristinį pogrindį reiškinys, šiuo momentu negalima. Šis aspektas nebuvo ištirtas nei tarybiniais laikais, nei tuo labiau dabartiniais, kuomet „istorikams“ tarybinė dokumentacija a priori yra padirbta, suklastota, iškreipianti, melaginga ir t.t., kadangi ji tarybinė. Todėl šiam momentui tik atsitiktinai archyvuose galima apie tai rasti atskirų duomenų.

Be to, jei tvirtai žinome, kad bent jau Alytaus apskrityje toks reiškinys buvo, tai galbūt neatsitiktinai 1945 m. paskelbus legalizaciją tais pačiais metais šioje apskrityje su dideliu atotrūkiu legalizavosi didžiausias respublikoje skaičius – 4823 (po jos sekė tik Trakų apskritis – 3789, Vilniaus – 3168, Panevėžio – 2661, ir t.t.) („Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“, sudarytojas J. Banevičius, Kaunas, 1999 m., p.306-307). Tai būtų logiška, jei dalis gaujų buvo sudaryta prievarta ir dėl to jos iš esmės buvo popierinės.

Ir jau vien dėl šių minėtų aplinkybių nebelieka prasmės nagrinėti karinės tarnybos vengimo kaip antitarybinio reiškinio, ar vengiantieji būtų atvesdinti jėga į karinius komisariatus, ar jie būtų atsidūrę gaujose. Dabar jau nebeįmanoma nustatyti, kiek šauktinių neatvyko į šaukimo punktus dėl savo nacionalistinio nusistatymo, o kiek patikėję Tarybų valdžios laikinumu ir baimindamiesi dėl savo artimųjų arba būdami „mobilizuoti“ į gaujas. Ir tai, kad iš 108 tūkst. mobilizuotų Lietuvos gyventojų maždaug 35-45 tūkst. arba 32-42 proc. buvo atvesdinti su jėgos struktūrų pagalba (tikslaus skaičiaus jau nebeįmanoma nustatyti dėl prieštaravimų tarybinėje dokumentacijoje), nieko nesako. O jeigu ir sako, tai kad tokiomis sunkiomis sąlygomis 58-68 proc. šauktinių patys atvyko į tarnybą Raudonojoje armijoje nepaisant jokių gandų, grasinimų ir teroro.

Tai, kad šauktiniai atvyko tarnauti ne išgąsdinti J. Soblio priemonių, kaip teigia V. Tininis, ir kad ne baimė prieš Tarybų valdžios „prievartos priemones“ buvo juos vertęs tai daryti dalykas, rodo ir jų tarnyba Raudonojoje armijoje. Pvz., sunki padėtis buvo spalio-lapkričio mėnesiais Lietuvos TSR teritorijon perdislokuotoje 50-ojoje lietuviškoje atsargos šaulių divizijoje. Kaip rašoma TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo Kruglovo ir TSRS VRLK-VSLK įgaliotinio Lietuvai Tkačenkos 1944 m. gruodžio 15 d. rašte L. Berijai, „divizijos būklė nepaprastai sunki: divizijos dalyse trūksta elementarios tvarkos ir pirmiausia – tarp karininkų“ („SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo, valstybės saugumo 2-ojo rango komisaro S. Kruglovo ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai, valstybės saugumo komisaro I. Tkačenkos 1944 m. gruodžio 15 d. tarnybinis raštas SSRS vidaus reikalų liaudies komisarui L. Berijai“, „Genocidas ir rezistencija“ 1998 m. Nr.2(4) http://www.genocid.lt/Leidyba/4/arhcyvai2.htm#SSRS%20vidaus%20reikal%C5%B3%20liaudies%20komisaro%20pavaduotojo,%20valstyb%C4%97s%20saugumo%202-ojo%20rango%20komisaro%20S.%20Kruglovo%20ir%20SSRS%20NKVD%E2%80%93NKGB%20%C4%AFgaliotinio%20Lietuvai,%20valstyb%C4%97s%20saugumo%20komisaro%20I.%20Tka%C4%8Denkos%201944%20m.%20gruod%C5%BEio%2015%20d.%20tarnybinis%20ra%C5%A1tas%20SSRS%20vidaus%20reikal%C5%B3%20liaudies%20komisarui%20L.%C2%A0Berijai)

„Divizijoje nesudarytos tinkamos buitinės sąlygos raudonarmiečiams. Daug karių neturi batų, būtinos mundiruotės ir patalynės, todėl divizijos daliniuose šimtaprocentinis utėlėtumas, pulkuose išplitę niežai – jais serga per 1000 žmonių, ir vidurių šiltinė – ja serga daugiau kaip 500 karių.

Divizijos dalinių vadovybėje išplitęs girtavimas, nėra reikiamos drausmės, ir tai sudaro sąlygas masiniam dezertyravimui iš divizijos… Divizijos daliniuose plačiai praktikuojami masiški karių giminių lankymaisi: užregistruota daug faktų, kai giminės išsiveža iš dalių karius, ragina juos dezertyruoti ir eiti į gaujas; antitarybinis elementas varo plačią propagandą tarp nepastovių raudonarmiečių lietuvių, ragina juos dezertyruoti, išeiti į miškus ir kovoti su tarybų valdžia. Kovinis parengimas ir politinis mokymas divizijoje atliekami nepatenkinamai, dauguma divizijos vadų nemoka lietuvių kalbos, lietuvių karininkų divizijoje tėra 15–20 proc.“ (ten pat)

Šie duomenys kalba patys už save. Sąlygos buvo pačios palankiausios dezertyravimui ne tik priešiškai nusiteikusių elementų, bet ir svyruojančių, nusistatymo neturinčių žmonių. Tačiau tame pačiame rašte pateikiami tikslūs duomenys apie dezertyravimą – 1001 žmogus spalio-gruodžio mėnesiais. Karinė kontržvalgyba surinko duomenis apie 1500 žmonių, kurie rengėsi dezertyruoti. Vadinasi, apytikriai 2500 žmonių. Tuo tarpu divizijoje tarnavo 25 tūkst. O tai reiškia, kad ypatingai sunkiomis sąlygomis, kuomet daliniuose nėra jokios higienos, nesuteikiama reikiama apranga, vadovybė girtauja, maždaug keturi penktadaliai karininkų nemoka lietuvių kalbos, nėra drausmės ir tvarkos, o nacionalistai agituoja už dezertyravimą, ir kai apskritai buvo paplitę gandai apie netolimą anglų ir amerikiečių atėjimą, o Tarybų valdžia vietose buvo neįsitvirtinusi ir silpnai grūmėsi su nacionalistiniu pogrindžiu, 90 proc. karių toliau tarnavo ir, sprendžiant iš karinės kontržvalgybos duomenų, neplanavo dezertyruoti.

Suprantama, kad priešiškai nusiteikę žmonės, kariuomenę, kurioje tarnauja, laikantys savo šalies „okupantais“, nebus geri kariai. Net jei nebus sąlygų tiesioginiam dezertyravimui ar maištui, vis tiek plis nesveikos nuotaikos ir panašūs dalykai, kaip kad buvo buržuazinės karininkijos tarpe 29-ajame teritoriniame korpuse 1940-1941 m. (žr. trečią šio darbo dalį „Birželio sukilimas: mitas ir tikrovė“). Mūšiuose tokie kariai nepasižymės teigiamai, gali pradėti šaudyt į nugarą, kaip rodo dalies to paties 29-ojo korpuso 1941 m. birželio-liepos patyrimas. Tačiau nieko tokio nebuvo ir tų lietuvių tarpe, kurie po 1944 m. gruodžio buvo nusiųsti tarnauti į kitus Raudonosios armijos dalinius – tiesiai į frontą. Tarybinis istorikas J. Dobrovolskas pateikia dokumentus iš TSRS Gynybos ministerijos archyvo, kuriuose rašoma apie 1-ajame Baltarusijos fronte veikusią 175 šaulių diviziją, į kurią 1945 m. kovo mėnesį atvyko 207 lietuvių kariai. Balandžio 8 d. politiniame pranešime apie juos buvo rašoma:

„Dauguma valstiečiai ir Lietuvos teritorijos okupacijos metu dirbo savo ūkiuose… Į karinį ir politinį mokymąsi žiūri sąžiningai ir yra kruopštūs. Karininkų aiškinimų klausosi atidžiai. Įsakymus vykdo noriai ir tiksliai. Į vadų pastabas reaguoja greitai ir nurodytus trūkumus tuoj pat taiso.

Bendra nuotaika gera. Ypatingų neigiamų atsitikimų tarp lietuvių nebuvo pastebėta“. (Lietuva Didžiajame Tėvynės kare, Vilnius, 1975 m., p.221)

Šie kariai buvo aukštai įvertinti tų karininkų, kurie juos vedė į mūšį. Politiniams darbuotojams, kurie lankė sužeistus karininkus, 277-ojo šaulių pulko kuopos vadas vyr. ltn. Abrasimovas apie lietuvių karius sakė:

„Naujojo papildymo kariais aš visiškai patenkintas. Jie kovėsi gerai ir šiandieną geriau, negu vakar“. (Ten pat, p.223-224)

285-ojo šaulių pulko kulkosvaidininkų būrio vadas ltn. Nikulinas kalbėjo:

„Lietuviai kariai kovėsi drąsiai. Artilerijos apšaudymo pradžioje jie truputį jaudinosi, tačiau vėliau, įsitikinę, kad mūsų artilerija gerai muša vokiečius, kariai iškart padrąsėjo ir visi kaip vienas nuėjo pirmyn.“ (Ten pat, p.224)

Dar daugiau, daug lietuvių karių už didvyriškumą kovojant Raudonosios armijos gretose gavo valstybinius apdovanojimus. 216 šaulių divizijos 665-ojo šaulių pulko automatininkų būriui, kuriam vadovavo ltn. I. Vaišvila, šturmuojant Karaliaučiaus IV karaliaus Fridricho Vilhelmo fortą, buvo įsakyta kartu su kitais daliniais atakuoti forto įgulą iš užnugario. Įsakymas buvo sėkmingai įvykdytas, forto įgula pasidavė, o I. Vaišvilai įteiktas Raudonosios žvaigždės ordinas. Apdovanojimo lape buvo rašoma:

„Leitenantas I. Vaišvila su būriu pirmasis įsiveržė per pagrindinį įėjimą į tvirtovę ir automatų ugnimi bei granatomis sunaikino daugiau kaip 20 vokiečių kareivių, o kitus privertė bėgti. Įsiveržė į kazematus ir čia paėmė į nelaisvę apie 40 hitlerinių kareivių. Bebaimis karininkas savo asmeniniu pavyzdžiu įkvėpė karius galutiniam priešo sutriuškinimui“. (Ten pat, p.222)

Vien šioje divizijoje per kautynes Rytų Prūsijoje TSRS ordinais ir medaliais buvo apdovanoti 15 lietuvių karių.

182-osios šaulių divizijos raudonarmietis Mykolaitis, mūšių išvakarėse priimtas į Komunistų partiją, po tarybinės artilerijos apšaudymo pirmasis batalione pakilo į ataką ir nuvedė paskui save karius šturmuoti priešo įtvirtintos aukštumos. Pulko vadas pranešė bataliono vadui, kad Mykolaitį už didvyriškumą jis pristatęs apdovanoti Raudonosios vėliavos ordinu.

Per kautynes vien Rytų Prūsijoje 51-osios šaulių divizijos vadas TSRS ordinais ir medaliais apdovanojo 16 pasižymėjusių lietuvių, 2-osios divizijos – 27 lietuvių karius, 208-osios – 29, 216-osios – 15 karių. 1945 m. vasario-balandžio mėnesiais 42 pasižymėję 200-osios šaulių divizijos lietuvių kariai taipogi gavo ordinus ir medalius.

Apie 25 tūkst. lietuvių žuvo frontuose, Raudonosios armijos gretose (Vytautas Tininis „Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953“, III tomas, Vilnius, 2003 m., p.33). 7-8 tūkst. lietuvių karių dalyvavo Berlyno operacijoje (Lietuva Didžiajame Tėvynės kare, Vilnius, 1975 m., p.223).

Taigi, buvo kas ėjo į Raudonąją armiją, buvo kas noriai tarnavo. Tiksliau netgi daug kas. Ir tai būtų dar akivaizdžiau, jei nuo pat 1944 m. liepos nebūtų prasidėjęs nacionalistų teroras prieš Tarybų valdžią ir kitus gyventojus, kuris stabdė mobilizaciją. Nacionalistai neklausė kitų gyventojų, ar jie nori, kad šie juos „gintų“ nuo „okupanto“. Visi kurie nebuvo bendro su nacionalistais nusistatymo buvo ar sumušami, ar nužudomi, ar apmėtomi sprogmenimis vykstant į karinį dalinį, ar apšaudomi, ar netekdavo artimųjų, kuriuos šie „laisvės kovotojai“ „išlaisvindavo“ atimdami gyvybę.

Žinoma, šie nacionalistai buvo iš tų pačių vietinių gyventojų tarpo, tačiau tada reikia pripažinti, kad mobilizacijai priešinosi ir kitus bandė paveikti agitacijos, grasinimų ir teroro priemonėmis tik tam tikra gyventojų dalis, o ne gyventojai kaip tokie. Ir kaip galima spręsti iš turimų duomenų nuotrupų, tai buvo tam tikri socialiniai sluoksniai. Deja, nuodugniai išnagrinėti šio klausimo jau neįmanoma dėl tikslios informacija trūkumo. Daugelis Karinių komisariatų, kuriuose buvo kaupiami tikslūs duomenys apie mobilizacijos eigą, nesidomėjo šiuo klausimu – ar buožė, ar mažažemis valstietis jiems buvo vienodi šauktiniai. O Kompartijos struktūros tikslius duomenis apie mobilizacijos eigą gaudavo iš tų pačių Karinių komisariatų. Todėl belieka tenkintis tik atskiruose dokumentuose randamomis užuominomis ir gana abstrakčiais ir kai kada netiesioginiais pastebėjimais apie šio reiškinio socialinį pobūdį.

Pažymėtinas pastebėjimas 1944 m. rugsėjo 16 d. Soblio ir Goskovo informacinėje suvestinėje apie mobilizacijos eigą, kad mobilizacijai „pasipriešinimas pradeda dar labiau jaustis ryšium su [1944 m. rugpjūčio 30 d.] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Sesijos sprendimu apie vokiečių okupacijos padarinių likvidavimą ir grąžinimą varguomenei žemės ir gyvulių, kuriuos iš jos atėmė dvarininkai ir buožės vokiečių šeimininkavimo metu“ (LYA. f.1771. ap. 7. b.313. l.27). Vadinasi, buvo tiesiogiai užkabinti tam tikrų sluoksnių materialiniai interesai, t.y. dvarininkų ir buožių. Ir pasipriešinimas mobilizacijai į kariuomenę pradėjo augti. „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Sesijai priėmus sprendimą dėl vokiečių okupacijos padarinių likvidavimo ir žemės, inventoriaus bei gyvulių grąžinimo varguomenei, iš kurios juos atėmė dvarininkai ir buožės, pastarieji [Ukmergės apskrityje] ėmė pasisakyti prieš tai pareikšdami, kad jie nudirs odą bolševikams ir kad greit ateis anglai ir amerikiečiai ir tada Lietuva bus savarankiška“ (ten pat, l.27ap). Taigi, kaip galima spręsti, šiuos gandus „generavo“ taipogi tie patys sluoksniai. „Palankiai žiūrintys į Tarybų valdžią varguoliai ir dalis vidutiniokų neišduoda antitarybinių grupių vadovų bijodami buožijos (o tai buvo konkretus terminas apibūdinti konkrečiai valstietijos daliai, kurios ūkiai sudaro 20 ir daugiau ha bei naudoja samdomąją darbo jėgą – Ž.B.) keršto“ (ten pat). Jau šiame sakinyje pastebimas ryšys tarp buožių ir antitarybinio pogrindžio, o taipogi ir gyventojų skilimas požiūrio atžvilgiu, kuris tiesiogiai sutapo su skilimu socialiniu atžvilgiu. Seinų apskrityje „pradėjus vykdyti žemės reformą apskrities teritorijoje miškuose atsiranda ginkluotos gaujos. Mobilizacija vyksta lėtai“ (l.29ap)

Apie klasinį aspektą užsimenama jau rugpjūčio 21 d. Panevėžio LKP(b) Apkomo Karinio skyriaus pranešime:

„Panevėžio apsk. gauname žinių kad iš buožių sąstato nekurie kategoriškai atsisako eiti į mobilizacijos punktą.“ (ten pat, l.102)

Kėdainių apskrityje jau rugpjūčio 26 d. pranešama, kad „didžioji dalis karo prievolininkų iš pasiturinčios klasės ne tik atsisako tarnauti Raudonojoje Armijoje, bet ir vykdo priešišką agitaciją… Buožė, 37 ha savininkas, Kunevičius Antanas vedė agitaciją tarp karo prievolininkų prieš mobilizaciją, slapstėsi miške ir buvo sulaikytas ginkluota jėga“ (ten pat, l.26). Rugsėjo 30 d. iš Kėdainių apskrities jau pranešama: „Pagrindinė buožijos masė slepiasi miškuose ir veda ne tik priešišką agitaciją, bet ir bando užpuldinėti Karinio komisariato karininkus ir tarybinį-partinį aktyvą.“ (ten pat, l.29)

Žinoma, tai gana bendros formuluotės ir neišsamūs pranešimai. Nepateikiami tikslesni personaliniai duomenys žmonių, kurių keršto bijojo varguomenė, kurie bando užpuldinėti karininkus, kurie grasina nudirsią bolševikams odą ir t.t. Tačiau bent apytiksliai tai leidžia spręsti apie šio reiškinio socialinį pobūdį, turint omeny dar ir tai, kad šis reiškinys ėmė aštrėti pradėjus nusavinti buožių gamybos priemones.

Ir apibendrinant galima pasakyti, kad to laiko nuotaikos tarp Lietuvos gyventojų Raudonosios armijos atžvilgiu buvo skirtingos, kai kada visiškai priešingos, o ne vieningos, kaip bando įteigti buržuaziniai istorikai. Ką ir reikėjo įrodyti.

Kas ir kodėl neėmė žemės?

Vienas iš juokingiau iškraipomų pokario momentų siekiant parodyti kone visuotiną vienybę ir nusistatymą prieš Tarybų valdžią yra 1944 m. rugpjūčio 30 d. paskelbta žemės reforma, kurios metu buvo grąžinama žemė valstiečiams, gavusiems ją 1940-1941 m., taipogi dalinama nauja. Šis perdalijimas vyko itin lėtai dėl daugelio priežasčių, tarp kurių ir dalies darbo valstiečių nenoras imti žemę. Štai kaip tai aiškinama vienoje šių laikų propagandinių knygų:

„1944-1948 m. buvo vykdoma vadinamoji „žemės ūkio reforma“… Šaltinio Jonaičio agentūriniame pranešime, beje, rašytame išmanančio agento, dirbusio Marijampolės žemės reformos komisijoje, pateikiama žinių apie tą pirminę žemės ūkio reformą, dėjusią pagrindus kolūkių kūrimui. Iš šio pranešimo matyti, jog daugumas Lietuvos bežemių ir mažažemių suprato, kad dalinant svetimą turtą stengiamasi juos papirkti, padaryti okupantų šalininkais ir supriešinti su kaimynais. Tai matydami, jų „dovanų“ stengėsi atsisakyti“. („Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. Kaunas, 1996, p.27-28)

Ką gi, galima apsimesti nemokančiais mąstyti ir pasitenkinti šiuo ideologiniu-propagandiniu viražu, o galima ir pažvelgti į faktus. Jau vien aukščiau minėtų faktorių, kurie įtakojo mobilizacijos į Raudonąją armiją eigą, užtenka demoralizuoti darbo valstiečius ir sutrikdyti žemės reformą. Tai ir nacionalistų siautėjimas kartu su Tarybų valdžios netvirtumu, ir fronto artumas, ir gandai apie laikiną Tarybų valdžios buvimą, ir 1941 m. vasaros atmintis. Tačiau pažvelkime, ką gi 1944 m. lapkričio 12 d. VSLK Marijampolės apskrities skyriui pranešė agentas „Jonaitis“:

„Dar 1944 metų rugpjūčio viduryje, prieš paskelbiant žemės reformos įstatymą, į žemės skyrių atėjo Raudonosios armijos karininkas, lietuvis, vyr. leitenanto laipsnio, ir pareiškė, kad jį karinė valdžia atsiuntė į Marijampolę tarpininkauti tarp karinių dalinių ir civilinių įstaigų likviduojant iškylančius nesusipratimus, kai kariniai daliniai užima ir naudoja niekieno žemę. Tai šis vyr. leitenantas, kurio daugiau neteko matyti, Žemės skyriuje pasakė, kad parengtas žemės reformos įstatymas, dar pasakė, kad dauguma LTSR Liaudies Komisarų Tarybos narių tam nepritaria, bet reformos vykdymo reikalauja Maskva. Žinia apie žemės reformą buvo netikėta žemės skyriaus tarnautojams, nes jie manė, kad tam dar neatėjo laikas.

Rugsėjo mėnesio pradžioje, kai buvo suorganizuota Apskrities žemės komisija, tos komisijos narys valstietis Urlikas per pirmą pokalbį su manimi pasakė, kad reforma vykdoma ne laiku, neva reikia būtinai viską palikti po senovei iki karo pabaigos, kad ūkininkų gyvenimo nereikia keisti, nes tai neigiamai paveiktų žemės ūkio gamybą, o tuo pačiu ir karo eigą. Vėliau teko girdėti panašias ir kitų valstiečių bei tarnautojų nuomones. Beje, kartais buvo juntama, kad politinė ateitis dar neaiški, po karo ji bus labiau apibrėžta. Ateities neaiškumui, kaip jie sakė, pritarė ir kai kurie Raudonosios armijos vadovybės asmenys (! – Ž.B.), jie neva išsitarę, kad Raudonoji armija čia laikinai – karo metu, o po karo išeis iš Lietuvos ir kad Lietuvos likimą nulems Čerčilis.

Įstatymo paskelbimą, kiek teko stebėti, tiesiogiai suinteresuoti asmenys – valstiečiai – sutiko abejingai.

Ūkininkai, kurių žemės nuosavybę numatyta apkarpyti, rodo tokį abejingumą, kokio nebuvo galima pastebėti per 1940 metų reformą. Dabar, kai beveik visas numatytas apkarpyti žemės valsčių žemės komisijos priskyrė valstybės fondui, retas iš ankstesnių atrėžtos žemės savininkų pasinaudoja įstatymo suteikta teise apskųsti valsčiaus žemės komisiją. Kitaip sakant, retas stengiasi apginti savo buvusias teises. O juk 1940 metais retas ta teise nepasinaudojo ir kas tik turėjo bent mažiausią dingstį, rašė skundą aukštesnei instancijai, vildamasis ir toliau išlaikyti turėtą nuosavybę.

Toks abejingumas vykstančios reformos atžvilgiu paaiškinamas tuo, kad reforma daroma karo sąlygomis, kai žmonės lengvai praranda brangiausią dalyką – gyvybę, tad ar verta kabintis į didesnį žemės kąsnelį, jei, žiūrėk, ir likusios gali nebeprisireikti – ar žūsi karo veiksmuose, ar į Rytus išgabentų. Pagyvensim kolūkyje, kad tik neišvežtų, - kartą pasakė vienas vidutiniokas valstietis.

Šią abejingumo nuotaiką, kaip praneša kai kurie reformos vadovai, kai kam kelia viltis ar net įsitikinimas, kad ši reforma nebus ilgalaikė. Anglija ir Amerika pakeis padėtį. Kiti, remdamiesi pokalbiais su raudonarmiečiais, mano, kad ir Tarybų Sąjungoje po karo bus įvesta nauja žemės valdymo tvarka.

Pagal įstatymą liaudies priešams žemė apkarpoma iki 5 ha. Būdinga, kad kai kuriuose valsčiuose neatsirado nė vieno tokio priešo, o kituose atsiranda palyginti daug.

Kita žemės reforma suinteresuota pusė – ta, kuriai įstatymas numato teisę gauti žemę iš fondo. Ji žemės gavimo požiūriu yra santūri. Beveik per mėnesį po įstatymo paskelbimo kai kuriuose valsčiuose žemės sklypus, paskirtus 1940 metais, paėmė vos keletas žmonių, o kituose – keletas dešimčių. Dabar, praėjus pustrečio mėnesio nuo įstatymo paskelbimo, maždaug pusė 1940 metais gavusių paskyras sklypams pradėjo jais naudotis.

Tokia padėtis sudomino respublikinę žemės komisiją, ir ji pareikalavo padaryti vardinį nepasiėmusių paskirtos žemės naujakurių sąrašą, paaiškinant to reiškinio priežastis. Apskrities žemės komisija dar ir dabar renka tuos duomenis. Sužinoti priežastis iš pačių naujakurių pasirodė sunku, kai kurie paaiškina žodžiu: „Nenoriu“.

Objektyviai ir čia lemiamą vaidmenį, kaip teko girdėti iš reformos darbuotojų, vaidina karas, apskritai neaiški Lietuvos, taigi ir žemės reformos lemtis. Kol kas pastebimas tik noras gauti žemę su buvusių vokiečių kolonistų statiniais, į žemę be statinių kandidatų nedaug, o ypač mažai, kaip sako kai kurie reformos darbuotojai, norinčių gauti žemę iš apkarpytų ūkių. Būdingas pavyzdys:

Vienos valsčiaus komisijos (neatsimenu, Šilavoto, Sasnavos ar kurios kitos) narys, 1940 m. gavęs žemę, rugsėjo mėnesį atsisakė sklypo, nepaaiškinęs priežasčių.

Santykiai tarp gaunančių žemę ir ją prarandančių lyginant su 1940 metais irgi pasikeitė. Tie santykiai pasidarė taikesni. Žmonės greičiau ir lengviau nei 1940 metais susitaria tarpusavy ir randa taikų rūpimo dalyko sprendimą. Štai, pavyzdžiui, žemės reformos įstatymas suteikia teisę gaunančiam žemę gauti ir proporcingą dalį šių metų derliaus. Šios derliaus dalybos dažniausiai vyksta abipusiu sutarimu, be žemės komisijų įsikišimo. Beje, būna atvejų, kai gaunantysis savo noru atsisako teisės gauti dalį derliaus“. (LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.72-76)

Taigi, „Jonaičio“ pranešime nei žodžiu neužsiminta apie priešišką bežemių ir mažažemių valstiečių nusistatymą. Priežastys nurodomos kur kas proziškesnės ir realesnės – karo stovis ir Tarybų valdžios Lietuvoje likimo neaiškumas, kurį tuo labiau stiprino šnekos apie tokias pat nuotaikas tarp Raudonosios armijos vadų, jei tik tos šnekos nebuvo hitlerinių spec. tarnybų darbas. O ir nelogiškas atrodo tvirtinimas apie kaimo varguomenės ir buožijos susibičiuliavimą 1944 m., kadangi nebuvo jokio faktoriaus, vertusio jas susibičiuliauti. Varguolių pragyvenimo lygis hitlerinės okupacijos laikotarpiu nepakilo, buožės jų turtais neapibėrė. Vieninteliai lūžiai įvyko 1940 m., kuomet varguomenė masiškai gavo žemės, ir 1941 m. vasarą, kuomet buožės sušaudydami, areštuodami ar tiesiog ginklo jėga išvydami naujakurius atsiėmė anksčiau valdytą žemę. Varguomenė pamatė, kad Tarybų valdžia jos neapgynė, ir natūralu, kad dabar, 1944 m., susidūrus su analogiška padėtimi, sklandant gandams apie hitlerininkų grįžimą arba anglų-amerikiečių atėjimą, jos entuziazmas buvo prislopintas.

Be to, nerimta būtų spręsti apie padėtį Lietuvoje tik iš vieno agentūrinio pranešimo apie padėtį vienoje apskrityje. Pasidomėjus kitomis apskritimis paaiškėja, kad ten žemės reforma vyko sparčiau. Pvz., to paties lapkričio 10 d. stoviui Alytaus apskrityje žemę buvo atsiėmę 1385 naujakuriai, naujai gavo žemę – 662, paduoda pareiškimų žemei gauti – 1733. Tuo tarpu atsisakė nuo žemės 362 (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.74). Tokio skaičiaus niekaip negalima pavadinti dauguma.

Išviso 14-oje išlaisvintų apskričių 1944 m. spalio 20-31 d. stoviui, t.y. dar netgi anksčiau „Jonaičio“ parengto pranešimo, savo žemę atsiėmė 65,6 proc. 1940 m. gavusiųjų žemės. Tai, žinoma, ne visi, tačiau apie „daugumą“ „atsisakiusiųjų“ negali būti ir kalbos. Seinų, Zarasų ir Kauno apskrityse žemės dalinimas tam momentui buvo užbaigtas (LYA. f.1771. ap.7. b.305. l.53). Tuo labiau, kad net ir likusius 34,4 proc., kurie neatsiėmė tam momentui žemės respublikos mastu, sudaro ne vien atsisakiusieji žemės, kadangi neretai pačios apskričių žemės komisijos dirbo nepatenkinamais tempais (kai kada dėl kadrų trūkumo, kai kada dėl to, kad pačiose komisijose, kaip ir mobilizacijos atveju, dirbo priešiškai nusiteikę asmenys) arba buvo paralyžiuotos nacionalistų teroro. Pvz., rugsėjo 29 d. stoviui Ukmergės apskrityje buvo pateikti 358 pareiškimai žemei gauti ir nei vienas iš jų iki to momento nebuvo patenkintas (ten pat, l.41). Utenos apskrityje Molėtų valsčiuje buvo 90 pareiškimų, tačiau rugsėjo 20-30 d. stoviui patenkinti tik 9 dėl galimai antitarybinio valsčiaus žemės komisijos darbuotojų nusistatymo (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.32). Sunkiai žemės reformos eiga vyko Utenos apskrityje dėl kadrų trūkumo, ko pasėkoje esami kadrai užsiiminėjo keliais darbais iškart:

„Utenos apskrities Žemės Ūkio Komisijos Pirmininkas drg. Kutka jau kuris laikas serga ir nenumatomas jo greitas pagyjimas. Laikinai komisijos darbu vadovauja Apkomo sekretorius drg. Tijunovas, atsitraukdamas nuo savo tiesioginio darbo. Kiti komisijos nariai užsiėmę kitais darbais taip pat negali pilnai atsiduoti Žemės ūkio komisijos darbui: pav. drg. Bučys – dirba Apskr. Vykdomojo Komiteto Pirmininko pavaduotoju, drg. Dudlauskas – Žemės Ūkio skyriaus vedėjas – jau dvi savaitės yra išvykęs kitais reikalais. Nesijaučia, kad Ž.Ū. komisija pakankamai vadovautų Valsčių Žemės Ūkio Komisijų darbui ir taip pat energingai dirbtų pas save. Buvo pasiūlyta sudaryti darbingą Utenos Apskrities Žemės Ūkio Komisiją iš žmonių, atleistų nuo savo tiesioginių pareigų ir tik dirbančių Žemės Ūkio Komisijoje“ (ten pat, l.30)

Panaši padėtis buvo ir kai kuriose kitose apskrityse, pvz., Alytaus apskrityje tokia padėtis susidarė 1944 m. pabaigoje.

Žemės komisijų darbą stabdė ir nacionalistų teroras. 1945 m. sausio 18 d. stoviui tos pačios Alytaus apskrities Žemės Komisijos pirmininko motina peršauta sprogstamąja kulka už tai, kad jos sūnus dirba tarybinį darbą. Alovės valsčiaus Žemės Komisijos pirmininko šeima smarkiai sumušta (nuplakta) ir apiplėšta dėl tėvo darbo. Merkinės Valsčiaus Žemės Komisijos pirmininkas du kartus nacionalistų smarkiai sumuštas ir prigrasinta mirtimi, jei jis tą darbą tęstų. Miroslavo valsčiaus Žemės Komisijos pirmininko pavaduotojas Bronius Mitrulevičius nužudytas. Simno valsčiaus Žemės Komisijos pirmininko pavaduotojo Buzo trobesiai sudeginti ir turtas sunaikintas. Seirijų valsčiaus Žemės Komisijos reikalų vedėjas Runta, eidamas pareigas, sužeistas mesta į jį ir kitus pareigūnus granata. Jiezno valsčiaus Žemės Komisijos narys Mulerčikas nužudytas. Varėnos valsčiaus Žemės Komisijos pirmininkui Baubliui raštiškai prigrasinta neiti jam pavestų pareigų, bet jis dirbo toliau. „Yra dar daug pavyzdžių, liečiančių valsčių žemės komisijas“ (LYA. f.1771. ap.8. b.407. l.8). Ir tai tik vienos apskrities vieno laikotarpio pavyzdžiai. Raseinių apskrities Žemės Komisija apskritai negalėjo dirbti iki pat 1944 m. gruodžio, kuomet buvo panaudotos sustiprintos priemonės prieš nacionalistinį pogrindį (kalba netaisyta):

„Iškarto ėjo darbas normaliai, bet tuojaus prasidėjus banditizmui ir eilėj valsčių darbas buvo paraližuotas: išvaikytos komisijos, niekas nebenorėjo imti žemės.

Tokia padėtis tęsėsi iki gruodžio pabaigos. Tik pradėjus likvidaciją banditizmo, susidarė sąlygos atnaujinti darbą“ (LYA. f.1771. ap.8. b.411. l.124)

Padėties įvairiose apskrityse nagrinėjimas patvirtina, kad tam tikra varguomenės dalis respublikoje žemės atsisakydavo dėl nacionalistų veiklos, o ne dėl to, kad „patriotiškai“ nusiteikę bežemiai ir mažažemiai manė, jog dalindami „svetimą turtą“ „okupantai“ bando juos „papirkti“ ir „supriešinti su kaimynais“, t.y. buožėmis, su kuriais jie ir taip buvo susipriešinę. Toks paaiškinimas žinant įvairius archyvinius duomenis atrodo juokingai vaikiškas, skirtas nebent pasakoms prieš miegą.

„…tinkamai neatremiami buožių gąsdinimai tariamuoju padėties netikrumu ir galimu vokiečių grįžimu, kas ypač pasireiškia pafrontės zonoje“, - rašoma LKP(b) CK Žemės ūkio skyriaus vedėjo Baranausko rašte visiems partijos apskričių komitetams (LYA. f.1771. ap.7. b.305. l.31).

Tas pats konstatuojama ir rugsėjo 29 d. A. Sniečkaus rašte LKP(b) apskričių komitetams:

„Vietinės partinės organizacijos iki šiol dar neatkreipė tinkamo dėmesio į buožių grąsinimus ir skleidžiamus gandus dėl tariamo padėties netikrumo ir nesiėmė reikiamų priemonių grąsinimams ir gandams atremti“ (ten pat, l.41)

Vėliau A. Sniečkus rašė pranešime Malenkovui:

„…iki visiško Lietuvos TSR teritorijos išlaisvinimo nuo vokiečių grobikų žymi valstiečių dalis užėmė laukimo poziciją. Daugelyje apskričių valstiečiai vengė imti žemę ir derlių iš buožių, pirmiausia imdami ją iš ūkių be šeimininkų ir buvusių dvarų. Tai paaiškintina daugiausia fronto artimu, kas palengvino priešiškų elementų agitaciją, kurie gąsdino valstiečius vokiečių grįžimu, o taipogi nepakankama kova su buožių išpuoliais. Kai kuriose apskrityse… įstatymo įgyvendinimą smarkiai apsunkino banditinių grupių buvimas“ (ten pat, l.53-54)

Šiuos faktorius iliustruoja tokie pranešimai kaip kad cituotas pranešimas apie padėtį Raseinių apskrityje („Iškarto ėjo darbas normaliai, bet tuojaus prasidėjus banditizmui ir eilėj valsčių darbas buvo paraližuotas: išvaikytos komisijos, niekas nebenorėjo imti žemės“) arba 1944 m. spalio 13 d. LKP(b) Alytaus Apkomo sekretoriaus Matačinsko pranešimas (kalba netaisyta):

„Paskutiniu laiku buožės ir šiaip antisovietiški elementai išplatino po kaimus atsišaukimus. „Kas paims žemę tas bus sudegintas“ ir kitais grąsinimais. „Grįž vokiečiai“. Dabar yra faktų, kad valstiečiai nenori imti žemės iš apkarpomų buožių ūkių pav. Daugų valsč. Česnulevičienė atsiėmė savo paduotą pareiškimą ir atsisakė iš apkarpomo ūkio imti 1,0 ha., tokių faktų yra daug.“ (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.17)

Grasinimai apėmė daugelį apskričių. 1944 m. rugsėjį Utenos apskrities Giedraičių valsčiaus Būsnios kaime valstiečiui Raitedskui gavus žemės naktį ant jo namo durų buvo iškabintas lapelis:

„Kas ims žemę ir turtą iš lietuvių valstiečio, tam nemokamai duosim po vieną aršiną žemės ir po gabaliuką žemės amžinam naudojimui.

Juodoji ranka“ (LYA. f. K-1. ap.3. b.154. l.56)

Utenos apskrities Anykščių valsčiuje buvo platinami lapeliai: „Vyrai, neimkite žemės… Jei paimsite, tai gausite 2 metrus žemės“. Užpalių valsčiaus Mikėnų kaimo gyventoja Vanagienė gavo žemės iš Stadelių dvaro. Iškarto po to gavo laišką su grasinimu: kas ėmė žemę ir kieno vyras išėjo į armiją, tas bus padegtas (Сообщение Утенской уездной земельной комиссии Республиканской земельной комиссии о ходе земельной реформы и актах террора со стороны буржуазных националистов // Коллективизация крестьянских хозяйств Литовской ССР. Сборник документов и материалов. Вильнюс, 1977, с.83-84).

Bežemiai ir mažažemiai matė kaip nesaugiai jautėsi tie iš jų tarpo, kurie jau atsiėmė žemę, ir tai tik skatino juos neimti savo žemės. Pvz., Kraujelienės iš Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Cesarkos dvaro, 170 ha savininkės, sugyventinis Lesnikauskas slapstėsi ginkluotas ir grasino apylinkės valstiečiams. Naujakurio Usčiaus, iš to paties Cesarkos dvaro, kuriame kumečiu jis išbuvo 30 metų, 1940 m. gavusio 10 ha, namą tas pats Lesnikauskas dabar apmėtydavo akmenimis ir eidamas pro šalį tyčiojosi: „Usčiau, ko tu lauki? Ar Stalino?“ „Stalinas jau mirė!“. Kitas naujakurys Ignas Aukštakojis buvo išnuomojęs iš Kraujelienės 2 ha žemės. Jai nežinant porą vagų buvo perleidęs Usčiams daržovėms pasisodinti. Sužinojusi apie tai Kraujelienė nubėgo į daržą ir kojomis išspardė apsėtas vagas. Dar prigrasino: „Kvaila buvau, kad neiššaudžiau jūsų!“ (LYA. f.1771. ap.7. b.306. l.39). Tai, tarp kitko, buvo ne vienintelis atvejis, kuomet 1944 m. savo „apgailestavimus“ reiškė tie buožės, kurie 1941 m. vasarą neiššaudė naujakurių. Buožė Alfonsas Barkauskas iš Kuktiškių valsčiaus, 80 ha savininkas, laikė pas save 5 šunis, kuriuos dažnai siundė ant naujakurių, jų gyvulių ir vaikų (ten pat, l.39-40).

Debeikių valsčiuje Petras Zaikauskas 1940 m. iš buožės Dundulio ūkio gavo 4 ha žemės prie jau turėtų 4 ha, hitlerinės okupacijos laikotarpiu buvo pasodintas į kalėjimą, pabuvojo konclageryje, 1944 m. neėmė žemės, kadangi to paties Dundulio sūnus apsiginklavęs automatu slapstėsi aplinkiniuose miškuose ir „visiems grąso“, „sodybas žada pelenais paversti“ (ten pat).

Tauragnų valsčiuje Musteikių kaime nacionalistai pareikalavo iš naujakurio Jono Nazarovo palikti ūkį grasindami padegimu.

Naujakuriams buvo pagrindo bijoti šių grasinimų. Praėjus vos dviems dienoms po to, kai Anykščių valsčiaus Šlavėnų kaimo gyventojas Matas Šimkus gavo 10 ha žemės, 1944 m. spalio 24 d. išvakarėse nacionalistai padegė visus jo statinius ir neleido niekam gesinti, apšaudydami tuos, kurie tai bandė daryt. Molėtų valsčiuje spalio mėnesį naujakurių statiniai taipogi buvo deginami, vienam naujakuriui sutraiškė rankas. Brinkliškių kaime naujakurys naktį buvo apšaudytas. Užpalių valsčiuje spalio mėnesį pas valstietį Repšį prisistatė 36 banditai ir ėmė kamantinėti, ar jis negavo žemės sklypo. Gavę neigiamą atsakymą pareiškė: „Jei būtum gavęs žemę, tau būtų galas vietoj, matai, valdžia komunistų, o mes juos valdom“ (Сообщение Утенской уездной земельной комиссии Республиканской земельной комиссии о ходе земельной реформы и актах террора со стороны буржуазных националистов // Коллективизация крестьянских хозяйств Литовской ССР. Сборник документов и материалов. Вильнюс, с.83-84).

Bežemiai ir mažažemiai, atsisakantys imti savo žemę, skundėsi: „Jie ginkluoti, o mes… mes juos galime špygomis badyti… ir tai, kada niekas nemato, nes matant ir už špygos parodymą gali susilaukti kulkos“ (LYA. f.1771. ap.7. b.306., l.40). Bežemiai ir mažažemiai laukdavo kada VRLK pajėgos apvalys miškus (ten pat, l. 40, 42).

Raseinių apskrityje „bežemiai ir mažažemiai nenoriai ima žemę, vieni bijodami buožių keršto (ypač liaudies priešų ūkiuose), kiti dėl neturėjimo gyvulių, sėklų, inventoriaus bei pašarų, aprūpinti ištekliai labai riboti“ (LYA. f.1771. ap.8. b.411. l.124ap)

Taigi, bent kiek smulkesnis naujakurių padėties nagrinėjimas rodo, kad tam tikra bežemių ir mažažemių dalis atsisakydavo žemės ne dėl to, kad patys buvo nacionalistai ir jautė vienybę su buožėmis, kuri neaišku iš kur turėjo atsirasti, o priešingai – buvo įbauginti nacionalistų, kuriuos sudarė tie patys apkarpomų buožinių ūkių savininkai ar jų artimieji, teroro. Todėl bandymas įrodyti tariamą „lietuvių tautos vienybę“ Tarybų valdžios atžvilgiu pasiremiant šiuo reiškiniu yra visiškai nevykęs.

Ar palaikė gyventojai nacionalistus pokario pradžioje?

Egzistuoja ir dar viena, nuosaikesnė nuomonė, kad pokario pradžioje dauguma gyventojų nacionalistus palaikę, tačiau dėl jų siautėjimų nustoję juos palaikyti vėliau, pokario pabaigoje. Iš tikrųjų ši nuomonė lygiai tokia pat klaidinga kaip ir aukščiau minėtieji tvirtinimai. Tai liudija duomenys apie 1945-1946 m. vykusius atvirus Karinių tribunolų procesus prieš pagautus nacionalistus.

Kaip matyti iš šių duomenų, didelė kaimų gyventojų dalis jau tada buvo priešiškai nusiteikę nacionalistų atžvilgiu. Nebuvo už ką jiems jų mėgti, turint omeny aukščiau minėtuosius teroro pavyzdžius. Vienas iš tokių atvejų, tarp kita ko, prasiskverbė ir į buržuazinę literatūrą. Tai M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė“ minimas 1945 m. rugpjūčio 30 d. Onuškyje (Trakų apskritis) vykęs atviras procesas, kuriame mirties bausme nuteisti nacionalistai M. Vičkaka, Vaclovas ir Statys Kuodzevičiai, Vaclovas Alaburda, Stasys Biekšas ir Jonas Judickas. Susirinkę į procesą gyventojai „audringais plojimais ir pritariamais šūksniais“ pritarė tribunolo nuosprendžiui. Tai nestebina. Reikalas tas, kad naktį iš rugpjūčio 4 į 5 d. nacionalistai Trakų apskrities Onuškio valsčiuje ir Alytaus apskrities Daugų valsčiuje surengė masines skerdynes keršydami už jų šeimų ištrėmimą liepos mėnesį, kuris buvo įvykdytas atsakant į pačių nacionalistų terorą. Tą naktį jie nužudė 48 žmones, tarp kurių 3 apylinkių tarybų pirmininkai, 1 apylinkės tarybos sekretorius, 2 komjaunuoliai, LKP(b) apskrities komiteto darbuotojo šeima, naikintojų bataliono kovotojo šeima, likę mažažemiai naujakuriai, gavę žemės iš buožių ūkių ir palankiai atsiliepę apie nacionalistų šeimų ištrėmimą. Antai Onuškio valsčiaus Dusmenų kaime nužudyti 9 žmonės, tarp jų Juozo Peniulio šeima – jis, jo žmona, dukra ir 8 metų sūnus, Kreivonių kaime – apylinkės tarybos pirmininkas Jonas Sinkevičius ir du jo sūnūs 15 ir 13 metų, Vergakiemio kaime nužudytas apylinkės tarybos narys Jonas Linkevičius ir jo sūnus, Gruožninkų kaime – apylinkės tarybos pirmininkas Antanas Glebus ir jo 12 metų sūnus Stasys, apylinkės tarybos sekretorius Jonas Gaina ir tarybinio partizano žmona Jadvyga Kutušienė. Ir t.t. Tarp nukentėjusių dvi 2 rusų šeimos, 2 lenkų, likusios lietuvių. Tarp žuvusių pusė garbaus amžiaus senelių ir mažamečių vaikų – 6 nuo 60-ies iki 70-ies metų, 7 nuo 7-ių iki 14-os metų ir 6 mergaitės nuo 17-os iki 20-ies metų amžiaus (M. Pocius „Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, Vilnius, 2009 m., p.131-135). Gyventojams nebuvo už ką mylėti tokių žudynių organizatorių ir vykdytojų. Išgąsdinti teroro gyventojai iš viso valsčiaus plūdo į Onuškio miestelį, kuris tapo perpildytas, žmonės nakvojo po atviru dangumi (ten pat, p.133). Todėl ir jų reakcija į rugpjūčio 30 d. Karinio tribunolo nuosprendį yra natūrali.

Tačiau tai nebuvo vienintelis toks atvejis. Analogiškų atvejų buvo visoje Lietuvoje, tik apie juos buržuazinė literatūra tyli. 1945 m. liepos 29 d. Šiaulių apskrities Grūdžių valsčiaus centre vykusiame Karinio tribunolo procese, kuriame susirinko maždaug 600 valstiečių iš visų Grūdžių valdžiaus kaimų ir vienkiemių, teisiamųjų nacionalistų bandymai nuslėpti ar sušvelninti atskirus savo veiklos epizodus sukeldavo susirinkusiųjų pasipiktinimą. Teisiamojo Antano Petrylo pareiškimas, kad jam nebuvo žinoma apie paskelbtą legalizaciją, esančiųjų salėje buvo sutiktas dideliu nepasitenkinimu, kaip neatitinkantis tikrovės. (LYA, f.1771, ap.9, b.269. l.76-92)

Į tų pačių metų rugpjūčio 16 d. Raseinių apskrities centre vykusį procesą prieš tris nacionalistus susirinko apie 800 žmonių. Žmonės tiesiogine prasme verkė liudytojams pasakojant apie rastus nužudytų vyrų kūnus su nupjauta nosimi, ausimis, subadytu kūnu, sulaužytomis rankomis ir kojomis, išpjaustyta vienam ant krūtinės penkiakampe žvaigžde. Liudininkė Jacuvienė, kurios sūnų nužudė nacionalistai, į klausimą, kuo ji norėtų papildyti savo parodymus, atsakė: „Aš prašau teismą su šiais banditais pasielgti taip, kaip jie pasielgė su mano sūnumi“ (ten pat).

Rugpjūčio 19 d. Alytaus apskrities Miroslavo valsčiuje vykusiame procese prieš vienos iš gaujų vadeivą Tulabą, kuris netrukus buvo nuteistas mirties bausme, apžiūrinėdami rimbus su geležtėmis, kuriais nacionalistai plakdavo valstiečius, žmonės prašė leisti susidoroti su nacionalistais jiems patiems. Į procesą buvo susirinkę apie 1000 žmonių. Įdomus epizodas pasibaigus procesui, kuomet į vykusį mitingą su šautuvu atėjo legalizavęsis Tulabos sėbras Kaminskas ir prašė „liaudies atleidimo“ (ten pat).

1946 m. balandžio 28 d. Utenos apskrities Anykščių valsčiuje vykusiame procese prieš nacionalistą Adomanį, kuriame buvo susirinkę net 2000 žmonių, teismui pasitraukus į pasitarimą liaudis salėje pakėlė smarkų triukšmą reikalaudama sušaudyti nusikaltėlį. Nebuvo darbo valstiečiams už ką jo gailėti – gauja, kurioje dalyvavo šitas asmuo, išžudė 2 naujakurių šeimas ir 8 vietinius tarybinius-partinius aktyvistus (kurie dažnai būdavo iš tų pačių vietinių gyventojų). Pats Adomanis buvo specialioje gaujos grupėje, kuri užsiiminėjo nacionalistams neįtikusių žmonių mušimu ir tyčiojimusi iš jų, Adomanis pats asmeniškai sumušdavo tarybinėse įstaigose dirbusias mergaites ir karpė joms plaukus. Nuteistas sušaudyti. (ten pat, l.35-37)

Tą pačią dieną Tauragės apskrities Šilėnų valsčiuje vyko procesas prieš keturis „Lietuvos laisvės armijos“ dalyvius su kunigu priešakyje. Procese dalyvavo virš 500 žmonių. Nuteisus kunigą 10 metų pataisos darbų lagerių, nepatenkinti „valstiečiai-lietuviai“ sakė Karinio tribunolo pirmininkui Chaliavinui, kad kunigą reikėjo nuteisti sušaudyti (ten pat).

1946 m. vasarą vykusiame procese prieš Joną Urboną susirinkę 400 vietinių gyventojų nuosprendį – sušaudyti konfiskuojant asmeninį turtą – sutiko plojimais. J. Urbonas dalyvavo Panevėžio apskrities Raguvos valsčiuje veikusioje nacionalistų gaujoje, kuri užsiiminėjo lojaliai Tarybų valdžiai nusiteikusių valstiečių žudymu ir plėšikavimu (ten pat, l.18).

Panašiai ir Švenčionių apskrityje, Ignalinoje teisiant Laurėną, Paukštą ir Žveitę, iš kurių pirmas buvo nuteistas sušaudymui, o kiti du gavo po 15 ir 10 metų laisvės atėmimo, nuosprendis susirinkusiųjų žmonių buvo sutiktas palankiais triukšmingais plojimais (ten pat, l.71).

1946 m. spalio 18 d. Šiaulių apskrityje Grudžių valsčiuje vyko atviras procesas prieš penkis nusikaltėlius – Šnorą, Joną Glazauską, Aleksą Glazauską, Antaną Glazauską ir Eleną Glazauskaitę, kurių „kova už laisvę“ pasireiškė tuo, kad Šnoras devynis kartus apiplėšė tarybinius darbuotojus, taipogi plėšikavimais ir sumušimais užsiėmė Glazauskai Jonas, Aleksas ir Antanas, o Glazauskaitė priimdavo vogtus daiktus, perdažydavo ir parduodavo juos turguje. Procese dalyvavo 900-1000 žmonių, iš salės buvo reikalaujama pakarti – sakė, kad sušaudyti maža. Proceso eigoje susirinkusieji atpažino salėje banditą ir pareikalavo jį suimti (ten pat, l.95).

Taigi, Lietuvos gyventojai jau tada buvo suskilę. Vieni nacionalistus palaikė, rėmė juos materialiai arba patys išeidavo į gaujas, kiti nuo jų kentėjo, bijojo ir neapkentė, džiaugėsi kada tie buvo nuteisiami, sveikino nacionalistų šeimų trėmimus, skundėsi, kad ištremtos dar ne visos, laukė kada VRLK pajėgos prašukuos miškus. Ir pažymėtina, kad jau iš minėtų detalių matyti socialinė šių skirtumų potekstė. Ne ką kitą, o Tarybų valdžią palaikančius varguolius nacionalistai ėmė žudyti 1945 m. rugpjūtį minėtuose Onuškio ir Daugų valsčiuose. Kaip rašo M. Pocius, pasak vieno iš nacionalistų vadeivos M. Vičkakos, rengiant žudynes „kiekvienas partizanas „papasakojo apie savo kaimo gyventojus“, remiančius ir palaikančius okupantų valdžią“ („Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, Vilnius, 2009 m., p.131). Kaip paaiškėjo iš vėliau nužudytųjų sudėties, palaikantys Tarybų valdžią ir buvo mažažemiai. 1946 m. balandį Anykščių valsčiuje teisto nacionalisto gauja spėjo išžudyti dvi naujakurių šeimas. Tačiau atvejai, kuomet nacionalistai nužudė buožę, itin reti. Daugumoje atveju jų veiksmai buvo naudingi buožijai, ir niekada nenaudingi gavusiems žemės varguoliams, kas rodo tam tikrą tendenciją ir dėsningumą.

Apskritai detalių apie skirtingų visuomenės sluoksnių skirtingą elgesį galima rasti nemažai. Pavyzdžiui, kaip 1946 m. gegužės 2 d. pranešė Valstybės saugumo ministerijos Kauno skyriaus viršininkas V. Voroncovas LTSR saugumo ministrui D. Jefimovui apie Gegužės 1-osios šventimą mieste, „į politinius šūkius, skelbiamus iš tribūnos, aukštųjų mokymo įstaigų studentai ir dauguma inteligentijos neatsakė, ypač pabrėžtinas moterų tylėjimas“. Tačiau „fabrikų ir gamyklų darbininkai atsakinėjo draugiškai ir organizuotai“ (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas, 1996, p.180-181). O to laiko inteligentija ir studentija dar buvo pilna išeivių iš miesto ir kaimo buržuazinių sluoksnių.

Visa tai tik patvirtina ir iliustruoja Lietuvos gyventojų susiskaldymą nuo pat pokario pradžios, tiksliau, netgi karo pabaigos. Tai ir nevienodas gyventojų elgesys mobilizacijos į Raudonąją armiją atžvilgiu, ir ta aplinkybė, kad nacionalistams tekdavo grasinti susidorojimais, kad niekas neitų į ją, ir šauktinių užpuldinėjimai bei jų artimųjų žudymas, ir pasipriešinimo mobilizacijai augimas pradėjus žemės reformą, kuri buvo nenaudinga tik buožėms, ir mažažemių nusiskundimai, kad jie neturi kuo atsikirsti jiems grasinantiems ginkluotiems nacionalistams, kuriuos sudarė tie patys buožės, iš kurių ūkių tie bežemiai ir mažažemiai ir gaudavo arba turėjo gauti žemės, ir didelės gyventojų dalies, sprendžiant iš turimų pavyzdžių, didžiąja dalimi bežemių ir mažažemių, neapykanta nacionalistams, kurią atskleidė atviri Karinio tribunolo procesai dar 1945 metais. Jokios vienybės nebuvo nuo pat pradžių. Ir tik iš šio išeities taško, atsikračius nacionalistinių interpretacijų, galima pradėti kruopščiai ir tiesiogiai nagrinėti pokario įvykių pobūdį, atsakant į pagrindinį klausimą – ar tai buvo nacionalinis išsivadavimo judėjimas, kažkokiu būdu įgijęs savo tautiečių žudymo formą, ar klasių kova.

Bus tęsinys

Skyrelis: Straipsniai |

Skyreliai

Naujausi įrašai

Rekomenduojame apsilankyti:

Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys (IV dalis)